2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Kai sportas ir mirtis žengia greta...

Sportas – tiek mėgėjiškas, tiek profesionalus – nėra toks jau nekaltas užsiėmimas. Vargu ar rastume pasaulyje sportininką, kuris niekada nepatyrė jokios su jo pomėgiu susijusios traumos. Išnirimai, sutrenkimai, kaulų lūžiai – tai dar niekis palyginus su įvairiais gyvybei pavojingais sužalojimais. Būta atvejų, kai sportininką iš varžybų išnešdavo negyvą.

1992 metais Prancūzijos kalnuose žuvo dvidešimt keturių metų dviratininkas, olimpinių žaidynių Barselonoje čempionas Fabio Casartellis. Lenktynių „Tour de France“ metu Casartellis, ir dar keli dviratininkai, neteisingai apskaičiavo staigaus posūkio kampą ir rėžėsi į akmeninius kelio užtvarus. Teigiama, kad smūgis teko Casartellio galvai. Dviratininkų greitis toje kelio atkarpoje siekė 90 km/h. Šalmų ant sportininkų galvų nebuvo.


Memorialas netoli dviratininko Fabio Casartellio žūties vietos

1994 m. per visą pasaulį nuskambėjo pranešimai apie žymaus brazilų Formulės-1 lenktynininko, triskart pasaulio čempiono Ayrtono Sennos mirtį. Italijos Imolos mieste A.Senna nesuvaldė bolido ir trenkėsi į betoninę sienelę. Nors medikai sportininką dar bandė gaivinti, daugybiniai kaukolės bei smegenų sužalojimai pasirodė esantys itin sunkūs.


Ayrtonas Senna -1994 m. žuvusi Formulės-1 legenda

2013 metais nelaimė ištiko kitą Formulės-1 lenktynininką, milijonų dievaitį Michaelį Schumacherį. Tiesa, sportininkas patyrė sunkią galvos smegenų traumą ne automobilių lenktynių trasoje, o slidinėdamas su šeima Prancūzijos Alpėse. Jokio greičio nebuvo. Schumacheris tiesiog suklupo ir labai nesėkmingai krito. Nuo tragedijos prabėgo jau beveik trys metai, tačiau Michaelio būklė nieko gero nežada.

1992 m. žiemos olimpinių žaidynių Albervilyje metu mirtinai susižalojo Šveicarijos rinktinės slidininkas Nicolas Bochatay. Treniruotėje maždaug 200 km/h greičiu skriejęs sportininkas teškėsi į sniego valymo mašiną.

2010-aisias, likus dienai iki Vankuverio olimpiados pradžios, žuvo Gruzijos rogučių sporto atstovas Nodaras Kumaritašvilis. Besitreniruodamas jis išlėkė iš trasos tiesiai į betono koloną. Per žaidynių atidarymo ceremoniją Kumaritašvilio netektis pagerbta tylos minute, visa Gruzijos delegacija išėjo į stadioną ryšėdama juodus raiščius.


Nodaro Kumaritašvilio atminimui Gruzijoje išleisti pašto ženklai

1988 m. Kalgario žaidynėse, slidinėjimo varžybų metu, žuvo sportinės Austrijos delegacijos gydytojas Jörgas Oberhammeris. Jis buvo parblokštas didžiuliu greičiu atskriejusio slidininko ir nukrito po sniegą valančios technikos mechanizmais. Atskubėję medikai savo kolegai niekuo pagelbėti jau negalėjo.

Sužalojimai bokse vargu ar gali ką nors nustebinti. Tačiau kartais galingi smūgiai į galvą nulemdavo atletų mirtį.

2005 m. profesionalus lengvasvoris meksikiečių boksininkas Martinas Sanchezas, kovoje su totorių kilmės Rustamu Nugajevu, praleido kelis smūgius į galvą ir atsidūrė nokdaune. Nepaisant to, kad ringą Sanchezas paliko savo jėgomis, persirengimo kambarėlyje jis prarado sąmonę ir po dienos mirė ligoninėje. Panašus likimas yra ištikęs ne vieną kovinių sporto šakų atstovą.


Vargu ar boksininkas Martinas Sanchezas galėjo tikėtis, kad jo aistra taps mirties priežastimi

Mirčių nutinka netgi, atrodytu, ne tokiose pavojingose sporto šakose. Pavyzdžiui, elegantiškajame futbole. Dažniausiai priežastis – širdies smūgis. Skrodimus atlikę specialistai kartais rasdavę įgimtų širdies ydų, apie kurias patys sportininkai nieko nežinoję

2003 m., ištikus širdies smūgiui, aikštėje nugriuvo ir po keturiasdešimties minučių mirė Anglijos „Manchester City“ klube rungtyniavęs iš Kamerūno kilęs futbolininkas Marcas-Vivienas Foé.


Kamerūno futbolininkai pagerbia savo tautiečio Marco-Vivieno Foé atminimą

2014-aisiais mažiau žinomas jo kolega iš Indijos, Peteris Biaksangzuala, susilaužė stuburą ir sutrenkę galvą, kai po įmušto įvarčio nesėkmingai atliko salto. Indo gyvybė užgeso ligoninėje prabėgus penkioms dienoms.
Ir visgi toli gražu ne visi, atrodytų, beviltiškiausi atvejai pasibaigia mirtimi. Per 1989 m. Nacionalinės ledo ritulio lygos rungtynes ukrainiečių kilmės „Buffalo Sabres“ klubo vartininkui Clintui Malarchukui krentančio varžovo pačiūža perrėžė gerklę. Fontanu šliūkštelėjusio kraujo vaizdas buvo toks kraupus, kad tribūnose nualpo keli žiūrovai. Daugelis buvo tikri, kad vargšui sportininkui gyventi beliko daugiausia kelios minutės. Tačiau Malarchukas išgyveno.


Clintas Malarchukas. Neįtikėtina, bet jis liko gyvas!  

Iš mirties nagų jį išplėšė laiku suteikta, kvalifikuota komandos fizioterapeuto Jimo Pizzutellio pagalba. Pastarasis buvo karo medikas Vietname ir mokėjo tvarkytis su panašiais sužeidimais. Daugelis sutinka, kad jei Jimo vietoje būtų koks kitas, su specifinėmis kautynių traumomis savo praktikoje nesusidūręs gydytojas, Malarchukas, ko gero, būtų mirtinai nukraujavęs.

Nenorėjau, kad per televizija rungtynes stebinti mano mama matytų kaip aš mirštu“ - vėliau juokavo Laiminguoju Vartininku pramintas Clintas Malarchukas. Ir visgi patirta trauma gerokai paveikė jo psichiką. Vėliau Malarchukas sirgo depresija, piktnaudžiavo vaistais, alkoholiu ir netgi bandė nesėkmingai nusižudyti.


Diana Pachomovaitė,
"Istorijos įdomybės"

tekstas publikuotas 15min svetainėje




**
Kitus autorės tekstus skaitykite čia