Drama vandenyne: tyčinė žmogžudystė ar išgyvenimo sąlyga?

C.S.Harris savo knygoje „Kodėl dainuoja undinės“ (Why Mermaids sing) rašo: „Nerašytas jūrų įstatymas tarytum atšaukia kanibalizmo tabu baisios mirties akivaizdoje. Sudužus laivui pirmieji „kandidatai“ suvalgyti buvo tie, kas sirgo ir, tikėtina, mirtų anksčiau kitų, nors kartais buvo metami burtai. Nežinau atvejo, kad už kanibalizmą jūroje būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė“.

Bet rašytojas ne visai teisus. Istorijoje tokių atvejų būta.

1884 m. iš Pietų Anglijoje esančio Sautamptono į Australijos Sidnėjų išplaukė britų jachta „Mignonette“. Jos įgulą sudarė kapitonas Tomas Dadlis, jo padėjėjas Edvinas Stivensas, jūreivis Edmundas Bruksas ir septyniolikmetis junga Ričardas Parkeris.

"Mignonette"

Atlanto vandenyne jachtą užgriuvo smarki audra. Milžiniškos bangos užpylė laivelį ir jis pradėjo skęsti. Komanda spėjo įšokti į gelbėjimosi valtį, tačiau maisto atsargos nuskendo kartu su jachta. Viskas, ką turėjo nelaimingieji – dvi konservuotų ropių skardines.

Ropių užteko dviem dienom. Po to kapitonas bandė gaudyti žuvį ir kartais jam pavykdavo šį tą pagauti.

Bėgo dienos. Jūrų srovės ir vėjai nešė valtelę vis toliau nuo jūrų kelių. Pirmasis neišlaikė Ričardas Parkeris. Slapčia nuo visų jis pradėjo gerti sūrų vandenį, greit susirgo ir nusilpo. Kapitonas iš paskutiniųjų bandė palaikyti komandos dvasią.

Valtelėje (piešinys iš to laikmečio britų spaudos)

Tačiau po dviejų savaičių nevilties žmonės palūžo. Alkis ir troškulys atliko savo juodą darbą. Buvo aišku, kad teks rinktis: mirti iš bado visiems, arba...

Nuspręsta mesti burtus, tačiau septyniolikmetis junga buvo toks nusilpęs, kad prarado sąmonę. Taigi, jo likimas išsisprendė savaime. Kapitonas papurtė jį už peties: „Mano berniuk, atsibusk. Atėjo tavo metas“. Po to jungai perpjovė gerklę.

Lavonas buvo išdarinėtas, kraujas godžiai išgertas. Vėliau kapitonas T.Dadlis kalbėjo: „Meldžiau Dievo, kad jis atleistų mums už šią baisią žmogžudystę. Tai buvo sunkiausias mano gyvenime sprendimas. Mes praradome vieną įgulos narį. Priešingu atveju būtume žuvę visi“.

"Mignonette" gelbėjimosi valtis, kurioje ir vyko drama, taip pat buvo atgabenta į Britaniją

Jungos mėsa valtelės keleiviai mito keturias dienas, kol juos aptiko vokiečių burlaivis „Montezuma“. Nelaimingieji net nebandė slėpti savo nusikaltimo pėdsakų, tad „Montezumos“ kapitonas įsakė visus surakinti pančiais ir Kornvalyje perdavė britų valdžiai.

Atplaukus į krantą trijų nuskendusios jachtos įgulos narių laukė kaltinimai tyčine žmogžudyste ir teismas.

Aukštojo Londono teismo teisėjai ilgai negalėjo nuspręsti: kalti „Mignonette“ įgulos nariai, ar ne? Iš vienos pusės, jie nužudė bejėgį žmogų, tačiau iš kitos – tai padarė, kad patys išvengtų baisios mirties. Kaltinamieji atgailavo, nebandė slėpti įkalčių. Dalis visuomenės pasisakė už įkalinimą, kita dalis – už visišką išteisinimą.

Tai, kas liko iš jungos Ričardo Parkerio buvo palaidota Jėzaus koplyčios šventoriuje Sautamptone

Pagaliau visi kaltinamieji pripažinti įvykdę žmogžudystę, tačiau nuteisti palyginti švelnia bausme – šešiems mėnesiams katorgos. Sklandė gandai, kad į laisvę išėjęs kapitonas Dadlis emigravo į Australiją ir dėl jungos nužudymo graužėsi visą likusį gyvenimą, jo padėjėjas Stivensas pamišo, o jūrininkas Bruksas baigė savo dienas kaip nepataisomas girtuoklis. 

**

Tekstai Jums!