C.S.Harris
savo knygoje „Kodėl dainuoja undinės“ (Why Mermaids sing) rašo:
„Nerašytas jūrų įstatymas tarytum atšaukia kanibalizmo tabu
baisios mirties akivaizdoje. Sudužus laivui pirmieji „kandidatai“
suvalgyti buvo tie, kas sirgo ir, tikėtina, mirtų anksčiau kitų,
nors kartais buvo metami burtai. Nežinau atvejo, kad už kanibalizmą
jūroje būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė“.
1884 m. iš
Pietų Anglijoje esančio Sautamptono į Australijos Sidnėjų
išplaukė britų jachta „Mignonette“. Jos įgulą sudarė
kapitonas Tomas Dadlis, jo padėjėjas Edvinas Stivensas, jūreivis
Edmundas Bruksas ir septyniolikmetis junga Ričardas Parkeris.
"Mignonette"
Atlanto
vandenyne jachtą užgriuvo smarki audra. Milžiniškos bangos užpylė
laivelį ir jis pradėjo skęsti. Komanda spėjo įšokti į
gelbėjimosi valtį, tačiau maisto atsargos nuskendo kartu su
jachta. Viskas, ką turėjo nelaimingieji – dvi konservuotų ropių
skardines.
Ropių
užteko dviem dienom. Po to kapitonas bandė gaudyti žuvį ir
kartais jam pavykdavo šį tą pagauti.
Bėgo
dienos. Jūrų srovės ir vėjai nešė valtelę vis toliau nuo jūrų
kelių. Pirmasis neišlaikė Ričardas Parkeris. Slapčia nuo visų
jis pradėjo gerti sūrų vandenį, greit susirgo ir nusilpo.
Kapitonas iš paskutiniųjų bandė palaikyti komandos dvasią.
Valtelėje (piešinys iš to laikmečio britų spaudos)
Tačiau po
dviejų savaičių nevilties žmonės palūžo. Alkis ir troškulys
atliko savo juodą darbą. Buvo aišku, kad teks rinktis: mirti iš
bado visiems, arba...
Nuspręsta
mesti burtus, tačiau septyniolikmetis junga buvo toks nusilpęs, kad
prarado sąmonę. Taigi, jo likimas išsisprendė savaime. Kapitonas
papurtė jį už peties: „Mano berniuk, atsibusk. Atėjo tavo
metas“. Po to jungai perpjovė gerklę.
Lavonas
buvo išdarinėtas, kraujas godžiai išgertas. Vėliau kapitonas
T.Dadlis kalbėjo: „Meldžiau Dievo, kad jis atleistų mums už šią
baisią žmogžudystę. Tai buvo sunkiausias mano gyvenime
sprendimas. Mes praradome vieną įgulos narį. Priešingu atveju
būtume žuvę visi“.
"Mignonette" gelbėjimosi valtis, kurioje ir vyko drama, taip pat buvo atgabenta į Britaniją
Jungos
mėsa valtelės keleiviai mito keturias dienas, kol juos aptiko
vokiečių burlaivis „Montezuma“. Nelaimingieji net nebandė
slėpti savo nusikaltimo pėdsakų, tad „Montezumos“ kapitonas
įsakė visus surakinti pančiais ir Kornvalyje perdavė britų
valdžiai.
Atplaukus
į krantą trijų nuskendusios jachtos įgulos narių laukė
kaltinimai tyčine žmogžudyste ir teismas.
Aukštojo
Londono teismo teisėjai ilgai negalėjo nuspręsti: kalti
„Mignonette“ įgulos nariai, ar ne? Iš vienos pusės, jie nužudė
bejėgį žmogų, tačiau iš kitos – tai padarė, kad patys
išvengtų baisios mirties. Kaltinamieji atgailavo, nebandė slėpti
įkalčių. Dalis visuomenės pasisakė už įkalinimą, kita dalis –
už visišką išteisinimą.
Tai, kas liko iš jungos Ričardo Parkerio buvo palaidota Jėzaus koplyčios šventoriuje Sautamptone
Pagaliau
visi kaltinamieji pripažinti įvykdę žmogžudystę, tačiau
nuteisti palyginti švelnia bausme – šešiems mėnesiams katorgos.
Sklandė gandai, kad į laisvę išėjęs kapitonas Dadlis emigravo į
Australiją ir dėl jungos nužudymo graužėsi visą likusį
gyvenimą, jo padėjėjas Stivensas pamišo, o jūrininkas Bruksas
baigė savo dienas kaip nepataisomas girtuoklis.
**
