2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Varnų gaudytojai Kuršių nerijoje

Pasirodo, varnas galima valgyti, ką sėkmingai darė istorinės Rytų Prūsijos gyventojai. Ypač ilgai ši tradicija laikėsi Kuršių nerijoje.





Pirmojoje XX a. pusėje vienas iš nedaugelio žymesnių varnų gaudytojų buvo Albertas Kuhlis. Jis pergyveno karą ir mirė 1968 m. Paskutinį kartą jis medžiojo varnas 1944-ųjų rudenį. Gudriai užmaskuotų spąstų pagalba jis pagavo 63 varnas. Paprastai varnos būdavo gaudamos tada, kai vietos gyventojai susidurdavo su maisto trūkumu. Varnos dažniausiai medžiotos rudenį ir pavasarį, migracijos metu. Ši tradicija keliavo iš kartos į kartą.


Kaipgi gaudyti paukščiai? Iš šakų buvo surenčiama speciali pašiūrė, kurioje grobio tykojo pats varnų medžiotojas. Netoli būdavo tvirtinamas tinklas - spąstai. Pašiūrės statytos lygioje vietovėje, gavus vietos valdžios leidimą. Kai kurie varnų gaudytojai savo vietas paveldėdavo iš tėvų ir senelių.


Kelios gyvos varnos atlikdavo masalo vaidmenį. Jos būdavo pririšamos prie kuoliukų, šalia paberiama lesalo, o tinklas maskuotas plonu smėlio sluoksniu.


Varnos nutūpdavo ant tinklo ir pradėdavo lesti. Kai jų susirinkdavo pakankamas skaičius, varnų gaudytojas traukdavo tinklą.


Pagautos varnos būdavo pririšamos prie kuoliukų ir nužudomos vakare. Būdas nebuvo labai estetiškas, tačiau greitas. Medžiotojas dantimis krimsteldavo paukščio kaukolę, todėl varnų gaudytojai dar vadinti varnų kandžiotojais.


Beje, varnos nebuvo tik vargšų maistas. Jas, kaip šio krašto delikatesą, noriai supirkdavo ir vietos restoranai.





**