Tulpių karštligė

1636 - 1637 m. Olandijoje siautėjo „tulpių karštligė“. Tulpių svogūnėlių paklausa buvo didžiulė, o kaina - milžiniška. Tai buvo pirmas istorijoje suplanuotos krizės pavyzdys.

1554 m. Austrijos imperatoriaus pasiuntinys Konstantinopolyje Ogieras Ghiselinas de Busbecqas turkų sultono sode pamatė jį be galo sužavėjusias gėles. Tais pačiais metais pasiuntinys nusipirko tulpių svogūnėlių, atvežė juos į Vieną ir pasodino imperatoriaus Ferdinando I-ojo dvare.

Carolus Clusius savo metu laikytas vienu geriausiu Europos botaniku.

Valdovo sodą prižiūrėjo Charles de l'Écluse, dar žinomas Carolus Clusius vardu. Čia jam pavyko sukurti ypatingą mikroklimatą: gėlės sužydėjo ir pradėjo daugintis.

Kiek vėliau Clusius buvo pakviestas vadovauti Olandijos miesto Leideno universiteto botanikos sodui. Ten jis eksperimentavo su įvairiomis tulpių rūšimis, stengdamasis sukurti gėlės, kurios nebijotų palyginti vėsaus Olandijos klimato. 1594 m. išvesta pirmoji šalnų nebijantis tulpių rūšis.

Tulpių laukai Olandijoje

1612 m. kataloge „Florilegium“ publikuotos įvairios tulpių rūšys. Naująją gėle tuoj pat susidomėjo Europos valdovų dvarai. Tulpių svogūnėlių kainų augimą skatino tyčia skleidžiamos kalbos apie neregėtą šių gėlių paklausą.

Kiek tuomet kainavo svogūnėliai? 1623 m. rinktinės Viceroy rūšies svogūnėlis kainavo 1000 guldenu (kas buvo lygu 10,26 kg sidabro arba 856 g aukso). Daug tai ar mažai? Beprotiškai daug. Metinės vidutinio olando pajamos tuomet sudarė 150 guldenų, kvalifikuoto amatininko – 300, verslaus pirklio – 1000 – 3000 guldenų. Tona sviesto kainavo apie šimtą guldenų, trys šimtai kiaulių - 300. Pačiais brangiausiais laikyti Semper augustus svogūnėliai. 1635 m. dokumentuose užfiksuotas sandėris, kai 40 tulpių svogūnėlių parduoti už 100 000 guldenų. Neretai keli svogūnėliai buvo keičiami į mūrinį namą, derlingos žemės sklypą, kelis centnerius kviečių, galvijų bandą.

"Prekeivis tulpėmis". XVII a. vidurio paveikslas - karikatūra

Tulpės - sezoninė prekė. Prieš prasidedant „tulpių karštligei“ jomis prekiauta nuo gegužės iki spalio. Tačiau tulpių bumo metu pradėta prekiauti būsimais sėjiniais, kad pavasarį galima būtų juos parduoti triskart brangiau.

Paklausa augo. Vis daugiau olandų paniro į naująjį verslą. Prekyba tulpėmis tapo pelningesne už prekybą auksu. Amsterdame, Leidene, Harleme pradėjo veikti gėlių biržos. Ten būdavo perkamos ir parduodamos dar net nepasodintos gėlės. Tokie sandoriai vadinti „prekyba vėju“.

Brangenybių brangenybė. 
Tulpė Semper augustus. XVII a. pradžios piešinys gėlių kataloge. 

1634 m. pusė visų sandorių tulpių rinkoje buvo „popieriniai“. Tai yra, sudaryti ateičiai. Kainos augo, paklausos burbulas vis pūtėsi, tačiau 1637 m. rinka „perkaito“. Begalės tulpių svogūnėlių jau nebuvo kam parduoti. Kainos akimirksniu krito šimtus, o po to ir tūkstančius kartų. Krizė per tuometinės Olandijos ekonomiką smogė tarsi sunkus kūjis. Juk visi Nyderlandai gyveno tulpių prekyba.

Semper Augustus nuotrauka

Proceso katalizatoriumi tapo tą patį „prekyba vėju“. Kainos greitai pakilo iki neregėtų aukštumų, o po to staiga katastrofiškai krito. Sakoma, kad visiškai atsigauti po šios milžiniškos krizės Olandijai prireikė ne vieno ir ne dviejų dešimtmečių.  

XVII a. tapytojo Hendriko Poto paveikslas "Floros vežimas".

Aukščiau visų sėdi gėlių deivė Flora su tulpėmis rankose. Vežimas riedą į jūrą (pražūtį), o iš paskos žengia "tulpių manijos" apkvailinta minia.

**

Tekstai Jums!