1636 - 1637 m. Olandijoje siautėjo „tulpių karštligė“. Tulpių
svogūnėlių paklausa buvo didžiulė, o kaina - milžiniška. Tai
buvo pirmas istorijoje suplanuotos krizės pavyzdys.
1554 m.
Austrijos imperatoriaus pasiuntinys Konstantinopolyje Ogieras
Ghiselinas de Busbecqas turkų sultono sode pamatė jį be galo
sužavėjusias gėles. Tais pačiais metais pasiuntinys nusipirko
tulpių svogūnėlių, atvežė juos į Vieną ir pasodino
imperatoriaus Ferdinando I-ojo dvare.
Carolus Clusius savo metu laikytas vienu geriausiu Europos botaniku.
Valdovo sodą
prižiūrėjo Charles de l'Écluse, dar žinomas Carolus Clusius
vardu. Čia jam pavyko sukurti ypatingą mikroklimatą: gėlės
sužydėjo ir pradėjo daugintis.
Kiek vėliau
Clusius buvo pakviestas vadovauti Olandijos miesto Leideno
universiteto botanikos sodui. Ten jis eksperimentavo su įvairiomis
tulpių rūšimis, stengdamasis sukurti gėlės, kurios nebijotų
palyginti vėsaus Olandijos klimato. 1594 m. išvesta pirmoji šalnų
nebijantis tulpių rūšis.
Tulpių laukai Olandijoje
1612 m.
kataloge „Florilegium“ publikuotos įvairios tulpių rūšys.
Naująją gėle tuoj pat susidomėjo Europos valdovų dvarai. Tulpių
svogūnėlių kainų augimą skatino tyčia skleidžiamos kalbos apie
neregėtą šių gėlių paklausą.
Kiek tuomet
kainavo svogūnėliai? 1623 m. rinktinės Viceroy rūšies
svogūnėlis kainavo 1000 guldenu (kas buvo lygu 10,26 kg sidabro
arba 856 g aukso). Daug tai ar mažai? Beprotiškai daug. Metinės
vidutinio olando pajamos tuomet sudarė 150 guldenų, kvalifikuoto
amatininko – 300, verslaus pirklio – 1000 – 3000 guldenų.
Tona sviesto kainavo apie šimtą guldenų, trys šimtai kiaulių -
300. Pačiais brangiausiais laikyti Semper augustus
svogūnėliai. 1635 m. dokumentuose užfiksuotas sandėris, kai 40
tulpių svogūnėlių parduoti už 100 000 guldenų. Neretai keli
svogūnėliai buvo keičiami į mūrinį namą, derlingos žemės
sklypą, kelis centnerius kviečių, galvijų bandą.
"Prekeivis tulpėmis". XVII a. vidurio paveikslas - karikatūra
Tulpės -
sezoninė prekė. Prieš prasidedant „tulpių karštligei“ jomis
prekiauta nuo gegužės iki spalio. Tačiau tulpių bumo metu pradėta
prekiauti būsimais sėjiniais, kad pavasarį galima būtų juos parduoti triskart
brangiau.
Paklausa
augo. Vis daugiau olandų paniro į naująjį verslą. Prekyba
tulpėmis tapo pelningesne už prekybą auksu. Amsterdame, Leidene,
Harleme pradėjo veikti gėlių biržos. Ten būdavo perkamos ir
parduodamos dar net nepasodintos gėlės. Tokie sandoriai vadinti
„prekyba vėju“.
Brangenybių brangenybė.
Tulpė Semper augustus. XVII a. pradžios piešinys gėlių kataloge.
Tulpė Semper augustus. XVII a. pradžios piešinys gėlių kataloge.
1634 m. pusė
visų sandorių tulpių rinkoje buvo „popieriniai“. Tai yra,
sudaryti ateičiai. Kainos augo, paklausos burbulas vis pūtėsi,
tačiau 1637 m. rinka „perkaito“. Begalės tulpių svogūnėlių jau nebuvo kam parduoti. Kainos akimirksniu krito šimtus, o po to ir
tūkstančius kartų. Krizė per tuometinės Olandijos ekonomiką smogė tarsi
sunkus kūjis. Juk visi Nyderlandai gyveno tulpių prekyba.
Semper Augustus nuotrauka
Proceso
katalizatoriumi tapo tą patį „prekyba vėju“. Kainos greitai
pakilo iki neregėtų aukštumų, o po to staiga katastrofiškai
krito. Sakoma, kad visiškai atsigauti po šios milžiniškos krizės
Olandijai prireikė ne vieno ir ne dviejų dešimtmečių.
XVII a. tapytojo Hendriko Poto paveikslas "Floros vežimas".
Aukščiau visų sėdi gėlių deivė Flora su tulpėmis rankose. Vežimas riedą į jūrą (pražūtį), o iš paskos žengia "tulpių manijos" apkvailinta minia.
**
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą