1485 m. iš Bretanės
atplaukęs, Velso pakrantėje išsilaipinęs Henrikas Tiudoras
Bosvorto kautynėse sumušė Anglijos karalių Ričardą III ir pats
tapo šalies valdovu. Manoma, kad su savimi jo kariai atsivežė
keistą ligą, kuri vėliau pavadinta „anglišku prakaitu“.
Liga pasireikšdavo
staiga. Žmones pradėdavo kamuoti drebulys, galvos bei galūnių skausmai,
po to prasidėdavo karščiavimas, stiprus prakaitavimas, netrukus
ištikdavo tokia pat ūmi mirtis. Tačiau tai nebuvo maras ar kuri
nors kita žinoma liga, kadangi sergančio odos neišberdavo nei
votimis, nei pūslėmis.
Žymus anglų filosofas
ir istorikas Frensis Bekonas (1561 – 1626 m.) rašė, kad jeigu
ligonis nemirdavo per parą, tai jis turėjo daug galimybių
pasveikti. Taigi, nors tikimybė mirti buvo didelė, į kitą pasaulį
iškeliaudavo toli gražu ne visi.
1485 m. Londone per
mėnesį nuo „angliško prakaito“ numirė keli tūkstančiai
žmonių. Po to epidemija staiga liovėsi šėlusi. Nuo 1507 m. iki
1551-ųjų „angliškas prakaitas“ dar keliskart nusirito per visą
šalį ir taip pat keistai pranykdavo.
Iki šiol nėra aišku,
kas tai buvo per liga. Keliamos pačios įvairiausios versijos. Vieni
mokslininkai spėja, kad ligą galėjusios išnešioti erkės, kiti –
vandens bakterijos, tačiau vieningos nuomonės nėra iki šiol.
Beje, pavadinimą
„angliškas prakaitas“ sugalvoję airiai (air. pláigh allais).
Pačioje Anglijoje epidemija buvo vadinama „prakaito
liga“.1492-aisiais Airiją ištiko panaši nelaimė. Vietos
gyventojai manė, kad ligą atnešę anglai.
**
