Vilnius ir vilniečiai XVI a. vokiečių kartografo akimis

Yra toks žymus ir gana gražus XVI a. Vilniaus miesto planas. Jo sudarytojas – vokietis Georgas Braunas. Prie plano pridėtas miesto ir miestiečių aprašymas. Tiesa, pats G.Braunas, ko gero, niekuomet nebuvo Vilniuje ir rėmėsi pasakojimais.

Taigi, vilniečiai ir priemiesčių gyventojai XVI a. geografo ir dvasininko G. Brauno akimis. Įdomiausius fragmentus išskyriau kursyvu:

„(...) vilniečiai ir tie, kurie gyvena priemiesčio pirkelėse, yra šiurkštus stačiokai, neišsilavinę, neužsiima nė laisvaisiais mokslais, nė menu ir apie šitokius dalykus supratimo neturi… Savo ponus labai myli, būna jiems paklusnesni ir ištikimesni tada, kai ponas juos iškoneveikia ir smarkiai prilupa; gi nuo tų ponų, kurie juos neskaudžiai lupa, jie pabėga, laikydami juos nemokančiais gerų papročių arba jiems nepalankiais.

Vilniaus miestiečiai (XVI a. Georgo Brauno miesto plano fragmentas)

Vyno nors ir neturi, bet geria daug, miduje ir aluje jie stačiai paskendę. Nuo degtinės, kurios geria daug, svogūnų ir česnakų, ir prirūkusių, visada pilnų dūmų namų (jų namai visai be kaminų) jie apanka; užtat niekur kitur nėra tiek aklųjų, kiek šitame mieste.

Jokio papuošalo, jokio brangaus daiktelio jų namuose nerasi. Tėvai su vaikais, su darbiniais gyvuliais ir kitais galvijais sutelpa kartu vienoje šiltoje ir purvinoje pirkioje prie židinio… Niekas visame mieste neturi minkštos lovos, minkštas patalas čia net yda laikomas. Jau labai gerai, jei katras turtingesnis turi suolą, užtiestą meškos kailiu. Pačių aristokratų kambarių apstatymas ne ką geresnis. Jie tik tuo parodo savo kilmingumą, kad į gatvę išeina apsirengę brangesniais drabužiais, apkabinėtais ir papuoštais sidabru ir auksu. Miestiečiai mėgsta rengti savo žmonas šviesių spalvų drabužiais. Visų kaimo gyventojų toks pat pigus skonis, jų drabužiai vienodo sukirpimo ir vienodos spalvos.

Aukštutinė ir Žemutinė pilis

Religija šitame mieste keistai išpažįstama. Mišių bažnyčiose žmonės klauso su dideliu pamaldumu. Pamačius kunigą už uždangos laikant šventenybes, pamaldumas esti toks didelis, kad jį ima reikšti ne tik širdimi, bet ir balsu… Nusidėjėliai, palikti už durų, tik pro skylę galėjo žiūrėti į pamaldas. Taip griežtai laikomasi šio papročio, kad religija padeda išskirti padykusius jaunikaičius ir ištvirkusias merginas.

Tam tikromis dienomis žmonės su procesijomis eina į šventas vietas ir neša švento Povilo ir Mikalojaus paveikslus. Liaudis tokiose procesijose savo batus arba pusbačių porą neša iškėlę virš galvos ir tuo reiškia savo vergišką nusižeminimą.

Neris ir Šnipiškių krantas

Paprasti žmonės avi pigius batus, o turtingesni – papuoštus auksu ir šilku. Kada nuo sunkios vergijos, kurios jie dargi nelaiko nepakenčiama, išgelbsti juos mirtis, tai jie gerai aprengti ir aprūpinti pinigais tarsi išvyksta tolimon kelionėn, laidojami su laiškais nuo pažįstamųjų ir nuo tų, su kuriais geruoju gyveno, rašytais apaštalui Petrui. Tuose laiškuose jie pristato numirėlį Petrui, kaip dangaus vartininkui, kad tas būtų malonus ir atidarytų mirusiam giminaičiui arba bičiuliui įėjimą į dangiškąsias linksmybes. Nors jie ir yra priėmę krikščionių tikėjimą, bet dar tebesilaiko šitų ir daugelio kitų prietarų, dėl ko nenuostabu, kad jie anksčiau garbino ir laikė dievais žalčius, saulę, mėnulį ir ugnį.“

Kiek vėliau aprašymas papildytas. Čia viskas skamba ne taip jau blogai. Pavyzdžiui, minimas Vilniaus žmonių geraširdiškumas ir svetingumas:

Vilniaus miesto planas

„Laukai tokį grūdą čia grąžina, kad be didelio vargo javų gausybė į Gdanską, Pintemią (Poste la Pinte, Rytų Flandrijoje) nuplukdoma ir bematant išparduodama. Kraštas augina daugybę darbinių gyvulių ir galvijų, dėl to čia nepaprastai daug pieniško maisto, jautienos ir kiaulienos, naminių ir laukinių paukščių. Vynuogių ir kitų saldžiųjų vaisinių medžių jie neturi.

Betgi daugiausiai jie surenka vaško, kanapių ir medaus. Kai rugsėjo mėnesį bičių medaus korius kopinėja, nė vienam pašaliečiui, kas jis bebūtų, neleidžia praeiti neįteikę nupjauto korio. Tolimesnius kaimynus pas save kviečia arba patys pas juos su šia kaimyniška dovana bėga, manydami ir būdami tikrai įsitikinę, kad, nepasidalijus su kitais medumi, kuriuo juos Dievas taip gausiai apdovanojo, kitais metais nebesulauks tokio derliaus. Tokio paties vaišingumo yra ir miesto gyventojai. Visi jie mėgsta išgerti midaus, alaus arba vyno. Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį kokio nors gėrimo išgerti nemokamai ir paskui išeiti. O jeigu jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba pietus su šeimininku valgo, tada jau reikia mokėti, tačiau taip mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali tiek nusipirkti duonos, kad jam drąsiai užteks visai dienai.“

**

aprašymo vertimą maloningai pasiskolinau iš be galo įdomaus, deja, šiuo metu senokai beatnaujinto tinklaraščio VU Gidas