Yra toks
žymus ir gana gražus XVI a. Vilniaus miesto planas. Jo sudarytojas
– vokietis Georgas Braunas. Prie plano pridėtas miesto ir
miestiečių aprašymas. Tiesa, pats G.Braunas, ko gero, niekuomet
nebuvo Vilniuje ir rėmėsi pasakojimais.
Taigi,
vilniečiai ir priemiesčių gyventojai XVI a. geografo ir dvasininko
G. Brauno akimis. Įdomiausius fragmentus išskyriau kursyvu:
„(...)
vilniečiai ir tie, kurie gyvena priemiesčio pirkelėse, yra
šiurkštus stačiokai, neišsilavinę, neužsiima nė laisvaisiais
mokslais, nė menu ir apie šitokius dalykus supratimo neturi… Savo
ponus labai myli, būna jiems paklusnesni ir ištikimesni tada, kai
ponas juos iškoneveikia ir smarkiai prilupa; gi nuo tų ponų, kurie
juos neskaudžiai lupa, jie pabėga, laikydami juos nemokančiais
gerų papročių arba jiems nepalankiais.
Vilniaus miestiečiai (XVI a. Georgo Brauno miesto plano fragmentas)
Vyno nors ir neturi, bet
geria daug, miduje ir aluje jie stačiai paskendę. Nuo degtinės,
kurios geria daug, svogūnų ir česnakų, ir prirūkusių, visada
pilnų dūmų namų (jų namai visai be kaminų) jie apanka; užtat niekur kitur nėra tiek aklųjų, kiek šitame mieste.
Jokio papuošalo, jokio
brangaus daiktelio jų namuose nerasi. Tėvai su vaikais, su
darbiniais gyvuliais ir kitais galvijais sutelpa kartu vienoje
šiltoje ir purvinoje pirkioje prie židinio… Niekas visame mieste
neturi minkštos lovos, minkštas patalas čia net yda laikomas. Jau
labai gerai, jei katras turtingesnis turi suolą, užtiestą meškos
kailiu. Pačių aristokratų kambarių apstatymas ne ką geresnis.
Jie tik tuo parodo savo kilmingumą, kad į gatvę išeina apsirengę
brangesniais drabužiais, apkabinėtais ir papuoštais sidabru ir
auksu. Miestiečiai mėgsta rengti savo žmonas šviesių spalvų
drabužiais. Visų kaimo gyventojų toks pat pigus skonis, jų
drabužiai vienodo sukirpimo ir vienodos spalvos.
Aukštutinė ir Žemutinė pilis
Religija šitame mieste
keistai išpažįstama. Mišių bažnyčiose žmonės klauso su
dideliu pamaldumu. Pamačius kunigą už uždangos laikant
šventenybes, pamaldumas esti toks didelis, kad jį ima reikšti ne
tik širdimi, bet ir balsu… Nusidėjėliai, palikti už durų, tik
pro skylę galėjo žiūrėti į pamaldas. Taip griežtai laikomasi
šio papročio, kad religija padeda išskirti padykusius jaunikaičius
ir ištvirkusias merginas.
Tam tikromis dienomis
žmonės su procesijomis eina į šventas vietas ir neša švento
Povilo ir Mikalojaus paveikslus. Liaudis tokiose procesijose savo
batus arba pusbačių porą neša iškėlę virš galvos ir tuo
reiškia savo vergišką nusižeminimą.
Neris ir Šnipiškių krantas
Paprasti žmonės avi
pigius batus, o turtingesni – papuoštus auksu ir šilku. Kada nuo
sunkios vergijos, kurios jie dargi nelaiko nepakenčiama, išgelbsti
juos mirtis, tai jie gerai aprengti ir aprūpinti pinigais tarsi
išvyksta tolimon kelionėn, laidojami su laiškais nuo pažįstamųjų
ir nuo tų, su kuriais geruoju gyveno, rašytais apaštalui Petrui.
Tuose laiškuose jie pristato numirėlį Petrui, kaip dangaus
vartininkui, kad tas būtų malonus ir atidarytų mirusiam
giminaičiui arba bičiuliui įėjimą į dangiškąsias linksmybes.
Nors jie ir yra priėmę krikščionių tikėjimą, bet dar
tebesilaiko šitų ir daugelio kitų prietarų, dėl ko nenuostabu,
kad jie anksčiau garbino ir laikė dievais žalčius, saulę, mėnulį
ir ugnį.“
Kiek vėliau aprašymas
papildytas. Čia viskas skamba ne taip jau blogai. Pavyzdžiui,
minimas Vilniaus žmonių geraširdiškumas ir svetingumas:
Vilniaus miesto planas
„Laukai tokį grūdą
čia grąžina, kad be didelio vargo javų gausybė į Gdanską,
Pintemią (Poste la Pinte, Rytų Flandrijoje) nuplukdoma ir bematant
išparduodama. Kraštas augina daugybę darbinių gyvulių ir
galvijų, dėl to čia nepaprastai daug pieniško maisto, jautienos
ir kiaulienos, naminių ir laukinių paukščių. Vynuogių ir kitų
saldžiųjų vaisinių medžių jie neturi.
Betgi daugiausiai jie
surenka vaško, kanapių ir medaus. Kai rugsėjo mėnesį bičių
medaus korius kopinėja, nė vienam pašaliečiui, kas jis bebūtų,
neleidžia praeiti neįteikę nupjauto korio. Tolimesnius kaimynus
pas save kviečia arba patys pas juos su šia kaimyniška dovana
bėga, manydami ir būdami tikrai įsitikinę, kad, nepasidalijus su
kitais medumi, kuriuo juos Dievas taip gausiai apdovanojo, kitais
metais nebesulauks tokio derliaus. Tokio paties vaišingumo yra ir
miesto gyventojai. Visi jie mėgsta išgerti midaus, alaus arba vyno.
Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie
židinio ir vieną gurkšnį kokio nors gėrimo išgerti nemokamai ir
paskui išeiti. O jeigu jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba
pietus su šeimininku valgo, tada jau reikia mokėti, tačiau taip
mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali
tiek nusipirkti duonos, kad jam drąsiai užteks visai dienai.“
**
aprašymo vertimą maloningai pasiskolinau iš be galo įdomaus, deja, šiuo metu senokai beatnaujinto tinklaraščio VU Gidas
