2016 m. liepos 13 d., trečiadienis

Pasipiktinimas išdaviku

Lenkijos istorikas Janas Dlugošas (1415 – 1480 m.), savo sudarytame rankraštyje „Prūsų vėliavos“ (lot. Banderia Prutenorum), piktinasi „išdavikais“. Išliejęs nuoskaudą ant Žalgirio mūšyje kryžiuočių pusėje besikovusio lenkų kilmės Olesnicos kunigaikščio Konrado Baltojo, jis imasi linksniuoti Štetino hercogą Kazimierą.

„(Tai-) Kazimiero, Štetino hercogo vėliava, kuriai asmeniškai vadovavo pats hercogas ne be didžiulės gėdos ir negarbės sau ir savo vardui, savo tautai, genčiai ir kalbai, nugalėtas bjauraus aukso troškimo, kad užtrauktų amžiną gėdą sau ir savo kilčiai. Jis įsmeigė kalaviją į savo paties vidurius, ir, apsiginklavęs, kartu su savo gentimi, su kiekvienu, kuris gali nešioti ginklą, pakilo prieš savo tėviškę ir Lenkijos Karalystę, iš kur buvo kilęs pats ir jo protėviai; bet, kada jo (Kazimiero - mano past.) kariai buvo išžudyti skerdynėse, jis kartu su vėliava ir keliais riteriais buvo paimtas į nelaisvę ir kurį laiką kankinosi kalėjime. Tačiau Vladislovo, Lenkijos karaliaus, malonės dėka buvo paleistas. Dar vienas vyras (be Konrado Baltojo - mano past.) ir daugiau niekas nekėlė ginklo prieš savo Tėvynę“*.

Štetino hercogo Sventiboro (Swantibor) III-iojo sūnus Kazimieras po Žalgirio kautynių iš tiesų pateko į nelaisvę, o jo išlaisvinimą liudija 1411 m. birželio 8 d. Jogailos ir Vytauto laiškas, kuris dabar saugomas Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje.

Pastaba:

* Vertimas mėgėjiškas, iš rusų. Bet vertimas iš lotynų į rusų – akademinis, tad prasmę, manau, atkūriau teisingai.


Olesnicos kunigaikščio Konrado Baltojo vėliava Žalgirio mūšyje (iš "Prūsijos vėliavos")

**