2016 m. liepos 30 d., šeštadienis

Parodomieji sušaudymai Pirmajame pasauliniame

Viso konflikto metu moralinė kariuomenės dvasia tai pakildavo, tai susilpnėdavo. Kai kurie kariai atsisakydavo kariauti, o tai pasireikšdavo dezertyravimo ir nepaklusnumo atvejais. Vadovybė buvo priversta griežtai reaguoti vien jau todėl, kad išsaugotų discipliną ir pamokytu kitus rūsčiu pavyzdžiu.

Pirmojo pasaulinio pradžioje Prancūzijos kariuomenėje pasiekta, kad dezertyrų ir maištautojų bylos būtų nagrinėjamos be jokio tyrimo, o taip pat atmetė nuosprendžių peržiūrėjimo galimybę. Be to, generolo Žozefo Žofro pastangomis buvo sukurti karo lauko teismai – Ypatingosios tarybos. Jas sudarė pulko vadas ir du žemesni karininkai. Nuosprendį taryba paskelbdavo per trumpą laiką, dažnai net nesivargindama išklausyti liudininkų. Sušaudoma paprastai būdavo per 24 valandas.


Didžiausi maištai fronte vyko 1917 - aisiais, po trijų metų ilgų, žiaurių mūšių. Generolo Robero Nivelio puolimas kainavo 200 tūkst. karių gyvybių, kas kėlė visuotinį nusivylimą bei paprastų karių įniršį. Dažnas nebuvo bailys, tačiau visiškai netroško žūti beprasmėse, savižudiškose atakose. Į neviltį karius taip pat varė pasibaisėtinos gyvenimo sąlygos tranšėjose, elementarios higienos nebūvimas, ligos, dažnai arogantiškas vadovybės požiūris.

Kai gegužės pradžioje kariuomenė gavo įsakymą pulti, daugelis kareivių, tame tarpe ir ankstesnėse kovose pasižymėję didvyriai, atsisakė eiti į priešakines pozicijas. Maištai vyko visą vasarą ir apėmė daugiau nei pusšimtį pulkų. Vietoje Robero Nivelio paskirtam Filipui Petenui pavyko kažkiek nuraminti karius tik pagerinus maisto tiekimą, dažniau rotuojant mūšių išsekintas kuopas ir išleidžiant pasižymėjusius vyrus atostogų.


Tikslūs skaičiai nėra žinomi, bet Ypatingosios tarybos paskelbė mažiausiai pusketvirto tūkstančio nuosprendžių. Populiariausia bausmė buvo katorga, tačiau kone penktadalį nuosprendžių sudarė sušaudymas.

Mobilizacijos vengiančių prancūzų nuošimtis nebuvo didelis (apie 1.5%). Dezertyravimas ir nepaklusnumas dažniau pasireikšdavo fronte.


Viso karo metu prancūzų kariuomenėje sušaudyta apie 600 žmonių, italų - 750, anglų - 300. Taip pat sušaudyti penki kanadiečiai ir vienas Naujosios Zelandijos karys. Tuo tarpu vokiečių kariuomenėje, oficialiais duomenimis, su gyvybe atsisveikino tik 23 kariai.

Žinoma, čia neįskaičiuotos spontaniškos egzekucijos, kurias karininkai įvykdydavo tiesiog mūšio lauke. Sušaudymas galėjo būti skiriamas ne tik už dezertyravimą, bet ir už atsisakymą paklusti vyresnybei, posto palikimą, aplaidumą tarnyboje, sąmoningą kenkimą.


Kaip jau minėta, griežtų, skubotai vykdomų, parodomųjų nuosprendžių paskirtis buvo disciplinos palaikymas, tačiau tas skubotumas dažnai sukeldavo visiškai priešingą efektą. Neretai sušaudoma buvo iki galo neišsiaiškinus visų aplinkybių, nesurinkus liudininkų parodymų, visiškai neišklausius kaltinamojo pasiaiškinimų. Taigi, buvo daug abejotino pagrįstumo nuosprendžių, o tai sudavė rimtą smūgį kariuomenės reputacijai. 1917 m., spaudoje kilus didžiuliam skandalui, Ypatingosios tarybos buvo likviduotos.

Ypač pagarsėjo iš Bretanės kilusio kario Fransua Lorano atvejis, kuris buvo apkaltintas ligos simuliavimu. Vėliau paaiškėjo, kad gydytojas, nusprendęs, kad karys apsimeta ligoniu, atliko apžiūrą labai paviršutiniškai. 1915 m. kitas karys, Žozefas Gabrielis, puolimo metu tiesiog pasimetė, o atsiradęs buvo nuteistas mirti.


Miela Liucija. Kai tu gausi šį laišką, aš jau būsiu sušaudytas. Lapkričio 27 d., penktą valandą vakaro, po dvi valandas trukusio artilerijos apšaudymo, mes valgėme apkasuose sriubą. Staiga į mūsų tranšėją įšoko vokiečiai ir paėmė mane, kartu su kariais, į nelaisvę.

Man pavyko pasinaudoti sąmyšiu ir pasprukti. Grįžau pas saviškius, tačiau buvau apkaltintas posto palikimu priešo akivaizdoje. Mane nuteisė sušaudyti. Esu kaltas ne daugiau už kitus, tačiau jiems juk reikia pavyzdžio.

Tu gausi mano portfelį su viskuo, kas jame yra. Atsisveikinu su tavimi skaudančia širdimi ir su ašaromis akyse. Meldžiu tavo atleidimo už visą tą skausmą ir laukiančius sunkumus. Galvosiu apie tave iki pat pabaigos“.

Tai Anri Floho laiškas. Vieno iš tų, kuriuos vėliau įvardijo „kankiniais iš Vingré“ (vietovė Prancūzijoje – mano past.)


Panašūs likimas ištiko „keturis Sueno kapralus“. 1915 m. kovą visą kuopą atsisakė kilti į visiškai beviltišką ataką, kur visų lauktų neišvengiama mirtis. Tuomet kapitonas įsakė iš kuopos atrinkti šešis kapralus ir aštuoniolika eilinių (po du iš skyriaus) griežtai bausmei. Keturi kapralai iš šešių buvo nedelsiant sušaudyti. Jie taip ir nesužinojo, kad aukštesnė vadovybė mirties nuosprendį atšaukė, tačiau pasiuntinys nespėjo pristatyti įsakymo.

Dar didesnį pasipiktinimą sukėlė kalvio Liusjeno Berso atvejis. Dėl aprūpinimo problemų jis negavo žieminių apatinių, o 1915-ųjų vasaris išpuolė itin šaltas. Liusjenui paprašius išduoti apatinius, intendantas pasiūlė kruvinus, nuo lavono nuvilktus skarmalus. Ko gero, tarp kario ir intendanto kilo konfliktas, nes L. Beržo savaitei atsidūrė areštinėje. Tačiau pulkininkui Orui to pasirodė mažai, tad jis išrūpino kariui, šešiametės dukters tėvui, mirties nuosprendį. Nuostabu, bet keli už Liusjeną bandę užsistoti kariai gavo po 10 metų katorgos. Savaime suprantama, tokie atvejai ne tiek stiprino drausmę, kiek demoralizavo.


Už dezertyravimą ar įsakymų nevykdymą sušaudytų karių giminaičiai turėjo taikstytis ne tik su artimo žmogaus praradimu, bet ir su visuomenės patyčiomis.

„Gyvenome siaubingoje įtarinėjimų ir gėdos atmosferoje“, vėliau kalbėjo sušaudyto Anri Floho brolis. Vieno iš „Vingré kankinių“ sūnus pasakojo buvęs išvarytas iš mokyklos, o jo motina, dėl nuolatinių įžeidinėjimų ir grasinimų, su savimi nešiojo pistoletą. Karo lauko tribunolų sprendimu sušaudytų asmenų šeimos prarasdavo bet kokią valstybės ir visuomenės paramą.


Tačiau atsirado tokių, kas pradėjo nenuilstamą kovą už savo vyrų, tėvų, brolių vardo reabilitavimą.

Tai buvo ilga, varginanti kova, kai kada besitęsiantį dešimtmečiais. Kai kurių giminaičių iniciatyvą palaikė Prancūzijos karo veteranų asociacija. Ypač tais atvejais, kai atsirasdavo svarių, sušaudytojo nekaltumą liudijančių įrodymų. Bet visiško reabilitavimo atvejų nėra daug. Žinoma tik apie keturiasdešimt epizodų.


Jean-Louis Beaucarnot
vertė "Istorijos įdomybės"

**