2016 m. liepos 13 d., trečiadienis

Napoleono karai ir Lietuvos pulkai

Po prieš tai buvusio rašinio gavau pastabų, kodėl nėra užsiminta apie „lietuviškųjų“ pulkų dalyvavimą Napoleono karuose. Tiesą sakant, tokio tikslo ir neturėjau. Bet jei žmonės nori, man nesunku...

Tad trumpai, nors įtariu, kad į lapą netilpsiu. Juolab, kas netingi ieškoti, tas paguglinęs ras. Šiuo straipsniuku ir taip šiek tiek nusižengiu blogo „Tai ko nėra paieškose...“ principui. Na, bet tiek jau to...

Taigi... Paskutinis Abiejų Tautų (ATR) padalijimas 1795 metais buvo visiškas šios valstybės sunaikinimas. Tačiau geresnėje padėtyje atsidūrė dabartinė Lenkija: jai suteiktas autonomiškos karalystės statusas Rusijos imperijos sudėtyje, o 1807 m. Napoleonas dar sugebėjo įkurti ir Varšuvos kunigaikštystę.

Tuo tarpu LDK buvo nedalomai prijungta prie Rusijos imperijos ir suskaldyta į kelias gubernijas. Bet visa tai kuo puikiausiai žinoma. Deja, tikriausiai dėl šių priežasčių, Napoleono karų metu, nors jo armija ir buvo internacionalinė, iš buvusios LDK žemių nebuvo suformuotas nei vienas legionierių pulkas. Tai yra, atskiros vėliavos neturėjo ir skiriamųjų Lietuvos ženklų nebuvo. Tik atkreipkit dėmesį, kad kalbu apie Napoleono karus - Napoleono epochą, o ne apie vien tik apie Napoleono – Rusijos karą! Ir neskubėkit piktintis; pulkai buvo, jie atsirado 1812 metais, bet be visų lietuviškųjų, darančių juos išskirtiniais, regalijų. Jie buvo Varšuvos Kariuomenės bei Didžiosios Armijos sudėtyje. Bet apie tai kiek vėliau...

1812 m. karas su Rusija truko per trumpai ir ne Napoleono naudai. Tad, nors ir buvo projektų bei pasiūlymų formuoti kažkokį karinį, būtent lietuviškąjį vienetą, tie planai nebuvo realizuoti. Ko gero nelabai ir skubėta formuoti tokį dalinį, kadangi tuo metu jau sėkmingai veikė seniai suformuotas lenkų-lietuvių savanorių legionas „Legion de la Vistule“, arba tiesiog Lenkų legionas (Légions polonaises), kuris buvo įtrauktas į Napoleono Armijos sudėtį. Į jį savanoriais galėjo stoti bet kas iš buvusios ATR.

Tiesa, nors oficialiuose prancūzų šaltiniuose (pavyzdžiui, čia) rašoma, jog tai Lenkijos - Lietuvos legionas, tačiau pasaulyje jis daugiau žinomas kaip Lenkų legionas arba Lenkų legionai (daugiskaita, nes jo raida nevienalytė). Kiek jame tarnavo lietuvių bajorų - tikslių duomenų nėra, bet kol kas palikime šį legioną ramybėje. Prie jo dar grįšime, nes jis ir anksčiau įsikūrė, ir pergyveno „lietuviškuosius“ Napoleono pulkus.

Taigi, jei neimsim domėn minėto Vyslos legiono, grynai lietuviškuoju buvo laikomas 8-asis ulonų pulkas, kuriam vadovavo Dominykas Jeronimas Radvila.


Dominykas Jeronimas Radvila (1786 - 1813 m.)

Pulkas suformuotas Varšuvos kunigaikštystėje prieš Napoleonui įsiveržiant į Rusijos imperiją. Jam pulkui Napoleonas leido pirmam įžengti į Vilnių.

Nors Napoleonui miestiečių reakcija pasirodė kiek šaltoka, bet iš Vilniaus gyventojų per labai trumpą laiką buvo suburta apie 2000 raitelių ir pėsčiųjų šaulių, o Šiaulių bajorai, pasidalinę į tris būrius, užgrobė Rusijos armijos gurguolę ir neleido sudeginti miesto. Kražiuose keturiasdešimt mokinių-studentų užgrobė kazokų gurguolę. Gardino apylinkėse iš besitraukiančios Rusijos armijos atėmė apie 300 šautuvų, kuriuos perdavė Napoleono armijai. Pinsko gyventojai išvijo kazokus ir perėmė amunicijos bei maisto sandėlius, suimdami apie aštuoniasdešimt Rusijos imperijai ištikimų tarnautojų.

Tačiau Raseinių, Šiaulių ir Telšių bajorų suburti daliniai (milicija) iširo, o Napoleonas ne itin palaikė idėją formuoti atskirą Vilniaus Universiteto legioną. Taigi, visuotinis, „nacionalinis“ šaukimas į kariuomenę Lietuvoje paskelbtas nebuvo. Kodėl? Nežinia.

Žodžiu, per trumpai Napoleonas užsibuvo Lietuvoje... Per trumpai... Nebuvo laiko, nors 1812 m. suburtoje Lietuvos vyriausioje komisijoje (Vyriausybėje) karo komitetui vadovavęs kunigaikštis Aleksandras Sapiega manė, jog buvusi LDK yra pajėgi surinkti 100000 kovotojų. Bet katastrofiškai trūko laiko... Nors planų būta. Ir neblogų planų. Dėl žandarmerijos, ir dėl kariuomenės, bet spėjo susiburti ir apginkluoti tik apie 1220 žmonių.

Tačiau, nepaisant viso to, Napoleono įsakymu pradėtas kurti naujas Didžiosios Armijos 3-iasis švoležerų pulkas (raiteliai - lengvoji kavalerija), kurio branduolį turėjo sudaryti garbingiausi Lietuvos bajorų šeimų atstovai. Brigados generolu buvo paskirtas Jonas Kanopka (šiaip apie jį reiktų papasakoti plačiau. Tai – paminklo vertas karys, bet apie Kanopką ne šiame straipsnyje). Iki spalio suspėta surinkti apie 600 vyrų. Uniforma nesiskyrė nuo lenkų švoležerų 1-ojo pulko, tik antsiuvai buvo ne sidabriniai, o auksiniai.

Taip pat Napoleonas įsakė pradėti rinkti pulkus iš vietinių gyventojų. Pulkų numeriai turėjo būti tolimesni Varšuvos kunygaikštystės pulkų numeriai, tačiau kokardose turėjo būti Vyčiai. Taip pat pradėti kurti šeši jėgerių batalionai. Rinkti karius pradėjo rugpjūtį, ir per gana trumpą laiką spėjo suburti apie 2400 vyrų (tame tarpe ir dezertyrai/perbėgėliai iš Rusijos kariuomenės).

Bet vėl pritrūksta laiko... Ir ne tik... Tai buvo ne savanorių legionierių pulkai, o reguliariosios armijos pulkai (į kuriuos, žinoma, buvo priimami ir savanoriai). Tai yra rekrutų šaukimas užstrigo, bajorai nenorėjo atiduoti geriausių valstiečių ir net juos slėpė...

Lietuvoje taip pat buvo papildomi Lenkų švoležerų, 129-asis linijinis ir Ilirijos pulkai, tad kiek buvo pašaukta žmonių iš Lietuvos – neaišku Tačiau manoma, kad iš viso Lietuvoje per antrąjį 1812 metų pusmetį buvo surinkta apie 17000-20000 karių.

Kur turėjo veikti šie naujieji „lietuviškieji“ pulkai – nėra aišku. Pagal vieną iš versijų – dengė Didžiosios Armijos užnugarį, o pagal kitą - turėjo būti siunčiami į Podolę ir Ukrainą. Tačiau ten, Rusijos armijai perėjus į puolimą, nauji ir dar tebeformuojami pulkai buvo sumušti. Prie Naugarduko kovos krikštą gavo ir 3-iasis švoležerų pulkas. Patyrė didelių nuostolių ir buvo išsiųstas į Trakus persiformuoti. Toks pats likimas nutiko ir kovos krikšto neturėjusiems 22-ajam pėstininkų ir 18-ajam ulonų pulkams...

Jėgerių batalionai, kuriems vadovavo J.Kosakovskis, 18-asis ir 19-asis ulonų pulkai bei Minsko departamento žandarai kovėsi prie Beriznos. Jėgeriai buvo visiškai sunaikinti, o kiti ženkliai nupešioti.


Gruodžio mėnesio pradžioje vėl paskelbtas Lietuvos bajorų šaukimas. Tačiau išsamesnių duomenų apie kiek spėta surinkti žmonių - nėra, o tik liudijimai, kad Vilnių gynė Vilniaus Tautinė gvardija, 3-iasis jėgerių batalionas ir Lietuvos totorių eskadronas.

Į Varšuvos kunigaikštystę lyg atsitraukė Lietuvoje rinkti, nepilnai suformuoti, bet mažai nukentėję 18-asis, 20-asis ir 21-as pėstininkų pulkai, 22-ojo pulko jėgerių likučiai. Vėliau Varšuvos kunigaikštystę pasiekė 20-ojo ulonų pulko likučiai. Su Napoleonu pasitraukė kažkiek 22-ojo pulko jėgerių, 18-asis ulonų pulkas, Lietuvos totorių eskadrono likučiai ir Tyzenhauzo raitosios artilerijos kuopa. Į Prūsiją atsitraukė 17-ojo ir 19-ojo ulonų pulkų likučiai.

Sumoje būtų taip: Varšuvą pasiekė 5 lietuviškos kilmės generolai, 253 karininkai, 3144 eiliniai ir dar apie 500 karių iš kitų pulkų. Žodžiu, 2/3 visų suspėtų surinkti Lietuvoje karių žuvo, dezertyravo arba grįžo namo.

Visi Varšuvą pasiekę „lietuviškųjų“ dalinių kariai buvo perduoti maršalo Juozapo Poniatovskio (Jozef Antoni Poniatowski) žinion, perskirstyti ir tt. Po keleto mūšių vėl reformuoti ir pergrupuoti. Tačiau, tyrinėtojų nuomone, šviežius, naujai surinktus Lietuvoje pulkų likučius, kaip netinkamus ar nepatikimus lauko mūšiuose, išsiuntė ginti tvirtovių. Pavyzdžiui, manoma, kad 42 proc. Modlino įgulos sudarė Lietuvos „naujokėliai“.


Jozef Antoni Poniatowski (1763 - 1813 m.)

Čia jie pasirodė puikiai. Rusijos armija Modlino tvirtovės užimti nepajėgė, tad įgulą marino badu. „Lietuviškųjų“ pulkų likučiai Modline: apie 115 karininkų ir 1333 eiliniai. Įgula išsilaikė iki pat 1813 metų, ir, manoma, dar būtų laikiusis, bet juos pasiekė žinia, kad Napoleonas atsitraukė už Reino, kas jų užsispyrimą pavertė visiškai beprasmiu niekalu. Teko pasiduoti. Visi gynėjai: lenkai, lietuviai, prancūzai ir saksai buvo išvaryti į Rusiją. Tačiau jei prancūzai ir saksai buvo paskelbti karo belaisviais, tai lietuvių ir lenkų kariai išskirstyti į Gruziją ir Sibirą, kur sudarė naujų Rusijos imperijos pulkų branduolius imperijos gilumoje.

Taip pat dar kažkiek galima atsekti 17-ojo ir 19-ojo ulonų pulkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Romualdas Giedraitis, likimą, kuriuose bendras karių skaičius siekė iki 1200 vyrų.

Tačiau prie Vartos upės šie pulkai netikėtai užpulti, Giedraitis pateko į nelaisvę, o 17-ojo pulko vadas M. Tiškevičius buvo sužeistas. Po šio incidento 17-ajame pulke beliko 436 kariai, kurie kartu su 19-uoju pulku perėjo pulkininko K.Rajackio žinion. Jau kovo mėnesį šiame, 17-ajame pulke, tebuvo likę 18 karininkų ir 74 eiliniai. 


Romualdas Giedraitis (1750 - 1824 m.)

Kovo pabaigoje 19-ojo pulko likučiai buvo įtraukti į imperatoriaus gvardiją, o 17-asis papildytas kitų dalinių likučiais ir perbėgėliais-dezertyrais. Toliau apie šį pulką, kaip apie „lietuviškąjį“, galima nekalbėti, nors jam 1814 m. buvo leista sugrįžti į Varšuvą.

Toliau, ko gero, nėra prasmės kalbėti apie „lietuviškuosius“ pulkus. Visi jie jau buvo performuoti, papildyti vadinti Varšuvos pulkais. Po rusų įžengimo į Paryžių jie tapo pavaldūs Rusijos imperatoriui ir buvo įtraukti į jo armijos sudėtį. Reorganizuojant Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę visi buvę pulkai išformuoti, o sudarant naujus leista į juos grįžti ir į nelaisvę patekusiems lenkams bei lietuviams.

Žymiausi veikalai apie „lietuviškus“ pulkus:

V. Biržiška „Lietuvių kariuomenė 1812-1813-1814 metais“, „Mūsų žinynas“ Nr. 20, Kaunas, 1924 m.; M. Svilas. „Napoleono karas Lietuvoje“, 1928 metai, Kaunas, „Karo archyvas“, kiti.


Kaip jau minėjau anksčiau, kalbant apie „lietuvių“ dalyvavimą Napoleono karuose, negalima neužsiminti apie Lenkų legioną, kadangi oficialiai tai – Lenkų - lietuvių legionas, nors konkretūs lenkų ar lietuvių skaičiai nenurodomi.

Man pačiam šio Legiono veikla nėra labai įdomi, bet jei trumpai, tai:

Legiono branduolį sudarė emigrantai iš Abiejų Tautų Respublikos, kurie manė, kad Napoleonas padės atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką. Varšuvos kunigaikštystė, kuri egzistavo nuo 1807 m. iki 1815 m., buvo tarsi masalas - Lenkijos-Lietuvos valstybingumo atgaivinimo pradžios projektas.

Šio Legiono etapai buvo keli. Pirmasis – Jono Henriko Dombrovskio (Jan Henryk Dąbrowski) 1795 m. sukurtas, daugiau kaip 5000 karių turintis pulkas, kuris Napoleono Bonaparto įsakymu priskirtas prie Italijos armijos. Ten legionas ypač pasižymėjo, o jo vadai, matydami kovas Italijoje, vis labiau įtikėjo Napoleono geranoriškumu ir degė nekantrumu atkurti buvusiąją valstybę. Bet...


Jan Henryk Dąbrowski (1755 - 1818 m.)

Antras etapas prasideda nuo 1800 m. Lenkų-lietuvių pulkas pervardijamas į Dunojaus legioną, kovojo prie Reino bei Italijoje, o 1802 m. išsiunčiamas į Santa – Domingą malšinti kolonijinio sukilimo Haityje. Ten ATR patriotai pradėjo simpatizuoti Haičio sukilėliams ir apie 150 karių perbėgo į revoliucionierių gretas. Iš šio karo į Europą sugrįžo tik apie 700 vyrų (išvyko nepilni 6000), kiti žuvo kare, nuo ligų arba buvo palikti Gvadelupės salyne.

Trečiasis etapas prasidėjo po Varšuvos kunigaikštystės įkūrimo. Varšuvos kunigaikštystėje Legionas papildomas ir išsiunčiamas į Ispaniją. Maždaug apie 6000 karių. Nuo tada jis imtas vadinti Vyslos legionu – „Legion de la Vistule“. Vėliau Legionas iš Ispanijos atšauktas ir dalyvavo Rusiškojoje kampanijoje.


Lenkų legiono 1 - osios legijos vėliava

Pasklidus gandui, kad Napoleonas planuoja įsiveržti į Rusiją, po jo vėliava Varšuvos kunigaikštystėje stojo apie 98000-100000 lenkų-lietuvių, išskyrus minėtą 8-tąjį ulonų pulką. Kiek iš jų lietuvių – nėra aišku, tad dėl „lietuviškųjų pulkų“ sk. aukščiau. Po prancūzų, Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė sudarė didžiausią Didžiosios Armijos dalį.

Taigi, Lietuvių ulonai pirmieji kirto Nemuną ir paskutinieji paliko Rusijos Imperiją. Šiame žygyje labiausiai pasižymėjo Juozapas Poniatovskis, kuris vėliau tapo Prancūzijos maršalu. Poniatovskis žuvo Leipcigo mūšyje 1813 m. spalio 19 d. Vėliau Napoleonas Elbės saloje yra apie jį pasakęs: „Tai Poniatovskis turėjo būti Lenkijos karaliumi, nes tam turėjo ir visus titulus, ir visus talentus“.


Santo - Domingo mūšis Haityje

Iš 7000 Vyslos legiono veteranų – „elito“ - grįžo tik 1500 vyrų, o bendrai Varšuvos kariuomenės karių iš šios nenusisekusios kampanijos, įvairiais duomenimis, grįžo nuo 10000 iki 26000. Bet tų laikų skaičiavimo metodai gana laisvi: Didžioji Armija buvo išskaidyta, vieningas susirinkimo punktas nebuvo numatytas, tad tikslų skaičių sunku pasakyti. Bet į iš naujo suburtą Napoleono armiją stojo apie 28000 vyrų ir Leipcigo mūšyje jie vėl pasižymėjo kaip nuožmūs, ištikimi kariai.

Tačiau per šimtą Napoleono grįžimo dienų po jo vėliava, įvairiais vertinimais, buvo nuo 300 iki 400 buvusių legionierių, kurie dalyvavo Vaterlo mūšyje. Pasak legendų, išlikę kariai jį lydėjo į Šv. Elenos salą.

Oficialiai Legionas, kaip ir Varšuvos kunigaikštystė, nustojo egzistuoti po Vienos konferencijos, kuri truko nuo 1814-09-18 iki 1815-06-09.

publikuota autoriui sutikus