Po prieš tai buvusio
rašinio gavau pastabų, kodėl nėra užsiminta apie „lietuviškųjų“
pulkų dalyvavimą Napoleono karuose. Tiesą sakant, tokio tikslo ir
neturėjau. Bet jei žmonės nori, man nesunku...
Tad trumpai, nors įtariu,
kad į lapą netilpsiu. Juolab, kas netingi ieškoti, tas
paguglinęs ras. Šiuo straipsniuku ir taip šiek tiek nusižengiu
blogo „Tai ko nėra paieškose...“ principui. Na, bet tiek jau
to...
Taigi... Paskutinis
Abiejų Tautų (ATR) padalijimas 1795 metais buvo visiškas šios
valstybės sunaikinimas. Tačiau geresnėje padėtyje atsidūrė
dabartinė Lenkija: jai suteiktas autonomiškos karalystės statusas
Rusijos imperijos sudėtyje, o 1807 m. Napoleonas dar sugebėjo
įkurti ir Varšuvos kunigaikštystę.
Tuo tarpu
LDK buvo nedalomai prijungta prie Rusijos imperijos ir suskaldyta į
kelias gubernijas. Bet visa tai kuo puikiausiai žinoma. Deja,
tikriausiai dėl šių priežasčių, Napoleono karų metu, nors jo
armija ir buvo internacionalinė, iš buvusios LDK žemių nebuvo
suformuotas nei vienas legionierių pulkas. Tai yra, atskiros
vėliavos neturėjo ir skiriamųjų Lietuvos ženklų nebuvo. Tik
atkreipkit dėmesį, kad kalbu apie Napoleono karus - Napoleono
epochą, o ne apie vien tik apie Napoleono – Rusijos karą! Ir
neskubėkit piktintis; pulkai buvo, jie atsirado 1812 metais, bet be
visų lietuviškųjų, darančių juos išskirtiniais, regalijų. Jie
buvo Varšuvos Kariuomenės bei Didžiosios Armijos sudėtyje. Bet
apie tai kiek vėliau...
1812 m.
karas su Rusija truko per trumpai ir ne Napoleono naudai. Tad, nors
ir buvo projektų bei pasiūlymų formuoti kažkokį karinį, būtent lietuviškąjį vienetą, tie planai nebuvo realizuoti. Ko gero
nelabai ir skubėta formuoti tokį dalinį, kadangi tuo metu jau
sėkmingai veikė seniai suformuotas lenkų-lietuvių savanorių
legionas „Legion de la Vistule“, arba tiesiog Lenkų legionas
(Légions polonaises), kuris buvo įtrauktas į Napoleono Armijos
sudėtį. Į jį savanoriais galėjo stoti bet kas iš buvusios ATR.
Tiesa, nors
oficialiuose prancūzų šaltiniuose (pavyzdžiui, čia) rašoma, jog
tai Lenkijos - Lietuvos legionas, tačiau pasaulyje jis daugiau
žinomas kaip Lenkų legionas arba Lenkų legionai (daugiskaita, nes
jo raida nevienalytė). Kiek jame tarnavo lietuvių bajorų - tikslių
duomenų nėra, bet kol kas palikime šį legioną ramybėje. Prie jo
dar grįšime, nes jis ir anksčiau įsikūrė, ir pergyveno
„lietuviškuosius“ Napoleono pulkus.
Taigi, jei
neimsim domėn minėto Vyslos legiono, grynai lietuviškuoju buvo
laikomas 8-asis ulonų pulkas, kuriam vadovavo Dominykas Jeronimas Radvila.
Dominykas Jeronimas Radvila (1786 - 1813 m.)
Pulkas
suformuotas Varšuvos kunigaikštystėje prieš Napoleonui
įsiveržiant į Rusijos imperiją. Jam pulkui Napoleonas leido
pirmam įžengti į Vilnių.
Nors
Napoleonui miestiečių reakcija pasirodė kiek šaltoka, bet iš
Vilniaus gyventojų per labai trumpą laiką buvo suburta apie 2000
raitelių ir pėsčiųjų šaulių, o Šiaulių bajorai, pasidalinę
į tris būrius, užgrobė Rusijos armijos gurguolę ir neleido
sudeginti miesto. Kražiuose keturiasdešimt mokinių-studentų
užgrobė kazokų gurguolę. Gardino apylinkėse iš besitraukiančios
Rusijos armijos atėmė apie 300 šautuvų, kuriuos perdavė
Napoleono armijai. Pinsko gyventojai išvijo kazokus ir perėmė
amunicijos bei maisto sandėlius, suimdami apie aštuoniasdešimt
Rusijos imperijai ištikimų tarnautojų.
Tačiau
Raseinių, Šiaulių ir Telšių bajorų suburti daliniai (milicija)
iširo, o Napoleonas ne itin palaikė idėją formuoti atskirą
Vilniaus Universiteto legioną. Taigi, visuotinis, „nacionalinis“
šaukimas į kariuomenę Lietuvoje paskelbtas nebuvo. Kodėl?
Nežinia.
Žodžiu,
per trumpai Napoleonas užsibuvo Lietuvoje... Per trumpai... Nebuvo
laiko, nors 1812 m. suburtoje Lietuvos vyriausioje komisijoje
(Vyriausybėje) karo komitetui vadovavęs kunigaikštis Aleksandras
Sapiega manė, jog buvusi LDK yra pajėgi surinkti 100000 kovotojų.
Bet katastrofiškai trūko laiko... Nors planų būta. Ir neblogų
planų. Dėl žandarmerijos, ir dėl kariuomenės, bet spėjo
susiburti ir apginkluoti tik apie 1220 žmonių.
Tačiau,
nepaisant viso to, Napoleono įsakymu pradėtas kurti naujas
Didžiosios Armijos 3-iasis švoležerų pulkas (raiteliai - lengvoji
kavalerija), kurio branduolį turėjo sudaryti garbingiausi Lietuvos
bajorų šeimų atstovai. Brigados generolu buvo paskirtas Jonas
Kanopka (šiaip apie jį reiktų papasakoti plačiau. Tai –
paminklo vertas karys, bet apie Kanopką ne šiame straipsnyje). Iki
spalio suspėta surinkti apie 600 vyrų. Uniforma nesiskyrė nuo
lenkų švoležerų 1-ojo pulko, tik antsiuvai buvo ne sidabriniai, o
auksiniai.
Taip pat
Napoleonas įsakė pradėti rinkti pulkus iš vietinių gyventojų.
Pulkų numeriai turėjo būti tolimesni Varšuvos kunygaikštystės
pulkų numeriai, tačiau kokardose turėjo būti Vyčiai. Taip pat
pradėti kurti šeši jėgerių batalionai. Rinkti karius pradėjo
rugpjūtį, ir per gana trumpą laiką spėjo suburti apie 2400 vyrų
(tame tarpe ir dezertyrai/perbėgėliai iš Rusijos kariuomenės).
Bet vėl
pritrūksta laiko... Ir ne tik... Tai buvo ne savanorių legionierių
pulkai, o reguliariosios armijos pulkai (į kuriuos, žinoma, buvo
priimami ir savanoriai). Tai yra rekrutų šaukimas užstrigo,
bajorai nenorėjo atiduoti geriausių valstiečių ir net juos
slėpė...
Lietuvoje
taip pat buvo papildomi Lenkų švoležerų, 129-asis linijinis ir
Ilirijos pulkai, tad kiek buvo pašaukta žmonių iš Lietuvos –
neaišku Tačiau manoma, kad iš viso Lietuvoje per antrąjį 1812
metų pusmetį buvo surinkta apie 17000-20000 karių.
Kur turėjo
veikti šie naujieji „lietuviškieji“ pulkai – nėra aišku.
Pagal vieną iš versijų – dengė Didžiosios Armijos užnugarį,
o pagal kitą - turėjo būti siunčiami į Podolę ir Ukrainą.
Tačiau ten, Rusijos armijai perėjus į puolimą, nauji ir dar
tebeformuojami pulkai buvo sumušti. Prie Naugarduko kovos krikštą
gavo ir 3-iasis švoležerų pulkas. Patyrė didelių nuostolių ir
buvo išsiųstas į Trakus persiformuoti. Toks pats likimas nutiko ir
kovos krikšto neturėjusiems 22-ajam pėstininkų ir 18-ajam ulonų
pulkams...
Jėgerių
batalionai, kuriems vadovavo J.Kosakovskis, 18-asis ir 19-asis ulonų
pulkai bei Minsko departamento žandarai kovėsi prie Beriznos.
Jėgeriai buvo visiškai sunaikinti, o kiti ženkliai nupešioti.
Gruodžio
mėnesio pradžioje vėl paskelbtas Lietuvos bajorų šaukimas.
Tačiau išsamesnių duomenų apie kiek spėta surinkti žmonių -
nėra, o tik liudijimai, kad Vilnių gynė Vilniaus Tautinė
gvardija, 3-iasis jėgerių batalionas ir Lietuvos totorių
eskadronas.
Į Varšuvos
kunigaikštystę lyg atsitraukė Lietuvoje rinkti, nepilnai
suformuoti, bet mažai nukentėję 18-asis, 20-asis ir 21-as
pėstininkų pulkai, 22-ojo pulko jėgerių likučiai. Vėliau
Varšuvos kunigaikštystę pasiekė 20-ojo ulonų pulko likučiai. Su
Napoleonu pasitraukė kažkiek 22-ojo pulko jėgerių, 18-asis ulonų
pulkas, Lietuvos totorių eskadrono likučiai ir Tyzenhauzo raitosios
artilerijos kuopa. Į Prūsiją atsitraukė 17-ojo ir 19-ojo ulonų
pulkų likučiai.
Sumoje būtų
taip: Varšuvą pasiekė 5 lietuviškos kilmės generolai, 253
karininkai, 3144 eiliniai ir dar apie 500 karių iš kitų pulkų.
Žodžiu, 2/3 visų suspėtų surinkti Lietuvoje karių žuvo,
dezertyravo arba grįžo namo.
Visi Varšuvą
pasiekę „lietuviškųjų“ dalinių kariai buvo perduoti maršalo
Juozapo Poniatovskio (Jozef Antoni Poniatowski) žinion, perskirstyti
ir tt. Po keleto mūšių vėl reformuoti ir pergrupuoti. Tačiau,
tyrinėtojų nuomone, šviežius, naujai surinktus Lietuvoje pulkų
likučius, kaip netinkamus ar nepatikimus lauko mūšiuose, išsiuntė
ginti tvirtovių. Pavyzdžiui, manoma, kad 42 proc. Modlino įgulos
sudarė Lietuvos „naujokėliai“.
Jozef Antoni Poniatowski (1763 - 1813 m.)
Čia jie
pasirodė puikiai. Rusijos armija Modlino tvirtovės užimti
nepajėgė, tad įgulą marino badu. „Lietuviškųjų“ pulkų
likučiai Modline: apie 115 karininkų ir 1333 eiliniai. Įgula
išsilaikė iki pat 1813 metų, ir, manoma, dar būtų laikiusis, bet
juos pasiekė žinia, kad Napoleonas atsitraukė už Reino, kas jų
užsispyrimą pavertė visiškai beprasmiu niekalu. Teko pasiduoti.
Visi gynėjai: lenkai, lietuviai, prancūzai ir saksai buvo išvaryti
į Rusiją. Tačiau jei prancūzai ir saksai buvo paskelbti karo
belaisviais, tai lietuvių ir lenkų kariai išskirstyti į Gruziją
ir Sibirą, kur sudarė naujų Rusijos imperijos pulkų branduolius
imperijos gilumoje.
Taip pat dar
kažkiek galima atsekti 17-ojo ir 19-ojo ulonų pulkų, kuriems
vadovavo kunigaikštis Romualdas Giedraitis, likimą, kuriuose
bendras karių skaičius siekė iki 1200 vyrų.
Tačiau prie
Vartos upės šie pulkai netikėtai užpulti, Giedraitis pateko į
nelaisvę, o 17-ojo pulko vadas M. Tiškevičius buvo sužeistas. Po
šio incidento 17-ajame pulke beliko 436 kariai, kurie kartu su
19-uoju pulku perėjo pulkininko K.Rajackio žinion. Jau kovo mėnesį
šiame, 17-ajame pulke, tebuvo likę 18 karininkų ir 74 eiliniai.
Romualdas Giedraitis (1750 - 1824 m.)
Kovo
pabaigoje 19-ojo pulko likučiai buvo įtraukti į imperatoriaus
gvardiją, o 17-asis papildytas kitų dalinių likučiais ir
perbėgėliais-dezertyrais. Toliau apie šį pulką, kaip apie
„lietuviškąjį“, galima nekalbėti, nors jam 1814 m. buvo
leista sugrįžti į Varšuvą.
Toliau, ko
gero, nėra prasmės kalbėti apie „lietuviškuosius“ pulkus.
Visi jie jau buvo performuoti, papildyti vadinti Varšuvos pulkais.
Po rusų įžengimo į Paryžių jie tapo pavaldūs Rusijos
imperatoriui ir buvo įtraukti į jo armijos sudėtį.
Reorganizuojant Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę visi buvę
pulkai išformuoti, o sudarant naujus leista į juos grįžti ir į
nelaisvę patekusiems lenkams bei lietuviams.
Žymiausi
veikalai apie „lietuviškus“ pulkus:
V. Biržiška
„Lietuvių kariuomenė 1812-1813-1814 metais“, „Mūsų žinynas“
Nr. 20, Kaunas, 1924 m.; M. Svilas. „Napoleono karas Lietuvoje“,
1928 metai, Kaunas, „Karo archyvas“, kiti.
–
Kaip jau
minėjau anksčiau, kalbant apie „lietuvių“ dalyvavimą
Napoleono karuose, negalima neužsiminti apie Lenkų legioną,
kadangi oficialiai tai – Lenkų - lietuvių legionas, nors
konkretūs lenkų ar lietuvių skaičiai nenurodomi.
Man pačiam
šio Legiono veikla nėra labai įdomi, bet jei trumpai, tai:
Legiono
branduolį sudarė emigrantai iš Abiejų Tautų Respublikos, kurie
manė, kad Napoleonas padės atkurti buvusią Abiejų Tautų
Respubliką. Varšuvos kunigaikštystė, kuri egzistavo nuo 1807 m.
iki 1815 m., buvo tarsi masalas - Lenkijos-Lietuvos valstybingumo
atgaivinimo pradžios projektas.
Šio Legiono
etapai buvo keli. Pirmasis – Jono Henriko Dombrovskio (Jan Henryk
Dąbrowski) 1795 m. sukurtas, daugiau kaip 5000 karių turintis
pulkas, kuris Napoleono Bonaparto įsakymu priskirtas prie Italijos
armijos. Ten legionas ypač pasižymėjo, o jo vadai, matydami kovas
Italijoje, vis labiau įtikėjo Napoleono geranoriškumu ir degė
nekantrumu atkurti buvusiąją valstybę. Bet...
Jan Henryk Dąbrowski (1755 - 1818 m.)
Antras
etapas prasideda nuo 1800 m. Lenkų-lietuvių pulkas pervardijamas į
Dunojaus legioną, kovojo prie Reino bei Italijoje, o 1802 m.
išsiunčiamas į Santa – Domingą malšinti kolonijinio sukilimo
Haityje. Ten ATR patriotai pradėjo simpatizuoti Haičio sukilėliams
ir apie 150 karių perbėgo į revoliucionierių gretas. Iš šio
karo į Europą sugrįžo tik apie 700 vyrų (išvyko nepilni 6000),
kiti žuvo kare, nuo ligų arba buvo palikti Gvadelupės salyne.
Trečiasis
etapas prasidėjo po Varšuvos kunigaikštystės įkūrimo. Varšuvos
kunigaikštystėje Legionas papildomas ir išsiunčiamas į Ispaniją.
Maždaug apie 6000 karių. Nuo tada jis imtas vadinti Vyslos legionu
– „Legion de la Vistule“. Vėliau Legionas iš Ispanijos
atšauktas ir dalyvavo Rusiškojoje kampanijoje.
Lenkų legiono 1 - osios legijos vėliava
Pasklidus
gandui, kad Napoleonas planuoja įsiveržti į Rusiją, po jo vėliava
Varšuvos kunigaikštystėje stojo apie 98000-100000 lenkų-lietuvių,
išskyrus minėtą 8-tąjį ulonų pulką. Kiek iš jų lietuvių –
nėra aišku, tad dėl „lietuviškųjų pulkų“ sk. aukščiau.
Po prancūzų, Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė sudarė
didžiausią Didžiosios Armijos dalį.
Taigi,
Lietuvių ulonai pirmieji kirto Nemuną ir paskutinieji paliko
Rusijos Imperiją. Šiame žygyje labiausiai pasižymėjo Juozapas
Poniatovskis, kuris vėliau tapo Prancūzijos maršalu. Poniatovskis
žuvo Leipcigo mūšyje 1813 m. spalio 19 d. Vėliau Napoleonas Elbės
saloje yra apie jį pasakęs: „Tai Poniatovskis turėjo būti
Lenkijos karaliumi, nes tam turėjo ir visus titulus, ir visus
talentus“.
Santo - Domingo mūšis Haityje
Iš 7000
Vyslos legiono veteranų – „elito“ - grįžo tik 1500 vyrų, o
bendrai Varšuvos kariuomenės karių iš šios nenusisekusios
kampanijos, įvairiais duomenimis, grįžo nuo 10000 iki 26000. Bet
tų laikų skaičiavimo metodai gana laisvi: Didžioji Armija buvo
išskaidyta, vieningas susirinkimo punktas nebuvo numatytas, tad
tikslų skaičių sunku pasakyti. Bet į iš naujo suburtą Napoleono
armiją stojo apie 28000 vyrų ir Leipcigo mūšyje jie vėl
pasižymėjo kaip nuožmūs, ištikimi kariai.
Tačiau per
šimtą Napoleono grįžimo dienų po jo vėliava, įvairiais
vertinimais, buvo nuo 300 iki 400 buvusių legionierių, kurie
dalyvavo Vaterlo mūšyje. Pasak legendų, išlikę kariai jį lydėjo
į Šv. Elenos salą.
Oficialiai
Legionas, kaip ir Varšuvos kunigaikštystė, nustojo egzistuoti po
Vienos konferencijos, kuri truko nuo 1814-09-18 iki 1815-06-09.
publikuota autoriui sutikus
šaltinis: oldalter.blogspot.com
