2016 m. liepos 9 d., šeštadienis

Mintys po "Karas ir taika" ekranizacijos...

„Karas ir taika“... Pažiūrėjau šio romano BBC kino versiją. Tiesą sakant, patiko. Bet nesiruošiu jos nei girti, nei kritikuoti – kiekvienas norintis ir turintis laiko gali pasižiūrėti. Nebloga ir nusisekusi grožinio kūrinio ekranizacija. Kaip sakė pats Napoleonas: „Keista būtų knyga, jei autorius ją parašytų be savo išmislų“... mokinukams tinginiukams pasisekė - nebereikės skaityti nuobodaus kūrinio... (atsiprašau Tolstojaus fanų)...

Taigi, ne apie šiuos kūrinius, o apie tai, kokias kažkada paskandintas mintis jis prikėlė. O mintys tai šiaip sau. Nepatinka man tas akademinis/vadovėlinis Napoleono eros rusiškosios kampanijos (ekspedicijos  - jei tiksliau – apie tai žemiau)  istorijos siūlomas aprašymas ir pateikimas, bet nesiruošiu nieko nei kritikuoti, nei neigti,  nei griauti, o noriu tik pasiūlyti, jei kam įdomu, keletą įdomybių ar „šaradų“ iš šios "kampanijos"...

Taigi...

Pirmiausia. 


Persikėlimas per Nemuną

Tai kokios Napoleono pajėgos persikėlė per Nemuną? Įvairiuose šaltiniuose rašoma jog iki pusės milijono. Žinynuose ir enciklopedijose galima sutikti jog persikėlė nuo 300 tūkst. iki 600 tūkst.. Gražūs skaičiukai, o ypač turint galvoje, jog Napoleono armija tuo metu turėjo 1,3 milijono profesionalių karių. Tiek daug svarbos tik tam, kad, pasak Napoleono žodžiais, - nubausti išsišokėlį Aleksandrą I –ąjį?! O tuo tarpu Pirėnuose vyko žiauriausi mūšiai, priešstova, trūko karių ir ten iš ties sprendėsi Europos ateitis.

Iki Smolensko nuėjo tik apie 180000, o iki Borodino nuėjo 138000 pagal oficialią statistiką. Nu jo, o kur kiti? Paliko įgulas, aišku. Na tarkim iki 50000 karių liko saugoti užnugario. O kiti? Dezertyravo, kaip bandoma teigti? Tai kokia žmonių masė turėjo varyti atgal? Tai praktiškai jau ne dezertyravimas, o paniškas armijos bėgimas... Toks masiškas atsitraukimas šio karo pradžioje neužfiksuotas nė viename šaltinyje... Nukovė? Beveik be mūšių, vos vos besikandžiojanti Rusijos Imperijos armija traukiasi ir nukauna 2/3 karių?! O tuo tarpu tokių generalinių mūšių metu, kaip Smolensko ir  Borodino - žūsta tik po 40000 tūkstančių (apie Borodino kiek vėliau – čia toli gražu, vėlgi ne viskas švaru)? Pripažinkit – nerealu. Tai būtų pradžios pabaiga. Prarasti 2/3 armijos, tai visiškas fiasko jau pačioje kampanijos pradžioje! Bet niekas iš to laikmečio liudininkų to kažkodėl nesureikšmina. Beje, ir tokio kiekio žuvusių karių kapų taip pat nėra... Taip pat populiari versija, kad tokį kiekį karių paliko saugoti užnugario. Bet RIA traukėsi, o priešo užnugaryje nebuvo. Tad prasmės tokį kiekį karių palikti saugoti užnugario, kur nėra didesnių priešiškos armijos pajėgų, taip pat nebuvo... Jei iš ties toks skaičius karių būtų paliktas kaip rezervas, tai vėlesnis Bonaparto pasitraukimas iš Maskvos būtų atrodęs visai kitaip. Beje, pagal tokį armijos skaitlingumą, turint galvoje RIA dydį, Napoleonas galėjo sau leisti judėti net dviem kryptim – link abiejų sostinių... Bel vėl gi, šiaurinį flangą saugojo tik vienas korpusas.

Bet vistik realus paaiškinimas yra. Kažkas, galiu tik spėt kokiu tikslu, gudriai suskaičiavo: veikiančią armiją skaičiavo kartu su pagalbiniais daliniais, mokiniais, kadetais, kursantais, markitanėmis, žmonomis, pirkliais ir visu kitu  lydinčių tuo metu armijas „gėriu“. Tais laikais buvo visai normalu, jei pusė ar dar daugiau visos tos žmonių masės, kuri eidavo į „karo žygį“, kariai sudarė tik nuo trečdalio iki pusės...

Antra. Napoleonas forsavo Nemuną ar per jį persikėlė? Forsuoti upę – reiškia persikelti į kitą krantą palaužiant priešo, įsitvirtinusio kitame krante, pasipriešinimą. Taip – Napoleonas ir jo bendražygiai bei kariai prieš persikėlimą ypač nerimavo. Jie ėjo į nežinomybę. Tačiau pirmieji inžinieriniai būriai, kurie persikėlė per Nemuną, pasak amžininkų liudijimų, sutiko tik kazokų patrulį, kurį nuvijo keliais šūviais ir surentė tris pontoninius tiltus ir jau po paros buvo Vilniuje.


Persikėlimas per Nemuną

Kelyje į Vilnių, vėlgi, sėkmingai išvaikė kelis kazokų būrius. Taigi, manau atsakymas aiškus – forsavimas čia ne vietoj – Napoleonas persikėlė per Nemuną. Kam tas žodis „forsavimas“? O gi labai paprasta – be konteksto susidaro kovos įspūdis, kuris suformuoja išankstinę nuomonę, stereotipą ir t.t...

  
Italijos karaliumi karūnuotas Napoleonas

Trečia. Kodėl Napoleonas ėjo ne į Rusijos Imperijos sostinę Sankt-Peterburgą, kur buvo puikus kelias, o į Maskvą, kuri tuo metu buvo tik antraeilis miestas? Versijų galima išgirsti visokių. Akademinė istorija teigia, kad Napoleoną sustabdė mūšyje prie Polocko. Iš tiesų tai apie jį ne kas ir težinoma. Pagrindinės Armijų pajėgos ten nedalyvavo. Labiau panašu į susidūrimą. Na ir kai kurie Prancūzų šaltiniai bei ne itin patikimi Napoleono memuarai liudija, kad jau nuo pat pradžių Napoleono tikslas nebuvo Rusijos Imperijos užkariavimas. Jo tikslas buvo priversti Aleksandrą I-ąjį vykdyti Tilžės sutarties sąlygas (pagrindinė - Britų sausumos blokada).


Aleksandras I - asis

Kitaip tariant – atėjo papešioti už ausų. Tiesa, kai tik Sankt-Peterburgą pasiekė žinia apie Napoleono armijos persikėlimą per Nemuną, buvo ruošiamasi Peterburgo evakuacijai, o tuo tarpu Rusijos armija traukėsi rytų kryptimi. Tai gali būti viena iš priežasčių – norint paauklėti – reikėjo sukulti armiją ir priversti Rusijos imperatorių sėsti už derybų stalo. Toks mūšis ir įvyko Smolenske. Mūšis įvyko taip, kaip Napoleonas ir planavo. Jis troško sumušti Rusijos armiją prie Smolensko, kad Aleksandras atsiųstų pasiuntinius taikos deryboms. Bet armijos nesumušė, nors Smolenską užėmė. Deja, deja... Pasiuntiniai neatvyko... Į visokius diplomatinius žestus Aleksandras nieko neatsakė. Neišsipildė Napoleono noras pademonstruoti jėgą ir jau Naujus Metus švęsti Paryžiuje su nauja Rytų sutartimi... Taigi, reikėjo kažkur eiti. Nežiūrint gražių ir skambių žodžių, greičiausiai tai į Maskvą nuėjo tik dėl karinių ir geografinių ypatumų.  Pasukti nuo Smolensko į Peterburgą, tai reiškė eiti per pelkes, miškus, raistus ir retai apgyvendintą vietovę, kur negautų jokio furažo... o Rusijos nepribaigtą armiją palikti užnugaryje prilygo savižudybei... Tuo tarpu jau ir pats nueitas kelias iki Smolensko Didžiajai Armijai buvo pakankamai sunkus. Kariai jau tada kentė badą, arkliams ir gyvuliams trūko pašaro. Bet grįžti iš Smolensko į Paryžių ir pasirodyti Europos mąsto kvaileliu – ne Napoleoniškas žingsnis... Ne šio garbėtroškos stilius...  O gal buvo ir kitos priežastys?.. Versijų yra visokių... pagal skonį, kvapą ir garsą... Ten kur trūksta faktų, visada atsiras mistikų ir pasaulinio suokalbio liudytojų...

Ketvirta. Borodino mūšis. Kaip ir Ledo mūšis... kaip ir Kulikovo mūšis... Broliai trynukai...


Nenoriu nieko per daug apie jį sakyti, o tik pateikti keletą faktų pamąstymui:

- amžininkai Borodino mūšio nesureikšmino ir nelaikė kažkuo pasižyminčiu;

- pralaimėjimo prie Borodino pasekmėje, Maskvoje liko milžiniški turtai, nes nespėjo jų evakuoti;

- Kutuzovui už pasižymėjimą kare suteikiamas Smolensko kunigaikščio titulas, o ne Borodino...

- Po karo, kai Aleksandras I-asis lankėsi žymesnių mūšių vietose, Borodino lauke nesilankė ir mišių už žuvusius Borodino nebuvos;

- Apie Borodino reikšmę pradedama kalbėti tik praėjus 25 metams po karo;

Ir desertui:

- Borodino, kuris rodomas, kaip generalinis mūšis - originalaus mūšio plano nėra. XIX a.Nė iš vienos pusės. Niekas jo nematė. Kitaip tariant, jokių karinių originalių žemėlapių neišliko. Jis sudarytas tik po 1813-1839 metų ir vis buvo „tobulinamas“ iki panašiai 1913 metų... Žodžiu – visos dabar egzistuojančios mėlynos ir raudonos „strėlytės“, tai tik rekonstrukcija...

- Napoleonas memuaruose teigia, kad jis drąsiai, su 70000 karių puolė 200000 RIA karių ir juos greit išvaikė. Tokio savigarbos ir garbėtroškos memuarai, aišku, dalykėlis dar tas... nors archeologiniai kasinėjimai kaip tam teiginiui ir neprieštarauja... Kasinėjimai: 200 metų Borodino mūšio minėjimo proga archeologai bandė kasinėti mūšio lauką... Ką rado? O-gi 30 arklių ir 10 žmonių skeletus, iš kurių vienas II pasaulinio... 200 kulkų ir kažkiek tai munduro sagų... be mundurų, batų ar dar kažkokių ekipiruotės elementų... ir dar keletą visokių smulkmenų... Kas moka „kvadratines“ patys pastudijuokit.

Penkta. Maskva. 

  
Tai, kad Rusijos armija traukėsi viską niokodama savo kelyje, kad pakenktų priešui, o po to atidavė Maskvą, kuri nebuvo sostinė, o tik antraeilis miestas, kaip ir pati kovos strategija nebuvo originali, nors tai bandoma priskirti Rusijos Imperijos kariniam genijui. Kaip ten bebūtų iš tikrųjų, bet Rusijos armija tik sąmoningai ar nesąmoningai (aplinkybių verčiama) atkartojo nuo 1808 metų Pirėnų karo eigą - Napoleono karo su ispanais, portugalais ir britais kovos „aikštelėje“. Ispanų armija, nežiūrint to, kad Ispanijos karalius tapo Bonaparto žaisleliu, sugebėjo išlikti, atsitraukti į pakraščius ir vadovaujama laikinosios vyriausybės ir Velingtono, kovoti sąjungininkų gretose. Žiūrint iš laiko perspektyvos – Rusijos kampanija buvo tarsi minimodelis.

Taigi, Maskvos, remiantis amžininkų prisiminimais, iš tiesų tai nespėjo evakuoti, nors bandoma piešti atvirkščiai. Ji nebuvo tuščia. Net apytuštė. Išvykti spėjo tik kurie ne kurie kilmingieji ponai. Istorikų vertinimu, Maskvoje žuvo apie 80000 žmonių (Chrosimoj, XX amžiaus gigamieste žuvo 70000)... Perdėti, aišku, skaičiai, bet mastelį parodo (kam rūpi smulkiau gyventojų skaitlingumas Maskvoje 1812 – gali pažiūrėti čia. Maskva nebuvo tuščia...

Vėl gi, tai ko sėdi Napoleonas Maskvoje? Kam ji jam reikalinga? Ogi laukia derybų: rašinėja laiškus į Sankt-Peterburgą – Sostinę... Įrodė savo jėgą ir laukė derybų - jo tikslas nebuvo Rusijos Imperijos užgrobimas... nuo pat pradžių...

Beje, pradžioje, pajudėjęs iš Smolenksko į Maskvą, jis kalbėjo apie norą žmonėms dovanoti laisvę – išvaduoti iš baudžiavos ir vergijos, tikėjosi sukelti naują alia pugačiovo sukilimą... Bet Maskvoje šių planų atsisako – Rusijai to nereikia, kažkur užrašo savo memuaruose...

Šešta. Šaltis. Kodėl Napoleonas pajudėjo iš Maskvos per speigus? Viskas šiek tiek kitaip. Paniškai ir alkio vedini iš Maskvos nebėgo. Jokio sąmyšio, o drausmingas atsitraukimas. Napoleonas prieš palikdamas Maskvą tarėsi su tų laikų sinoptikais. Jie išstudijavo praėjusių kelerių metų buvusias oro sąlygas ir atsakingai pareiškė, kad speigų nebus 40 dienų, o iki Smolensko armijai nueiti tereikėjo 20 dienų... Žodžiu, sinoptikai prigavo – prie Možaisko „dėjo“ šalčiai... Štai nuo tada ir prasidėjo rusiškosios Napoleono kampanijos nuopuolis... 


Panika, dezorganizacija, dezertyravimas ir drausmės kritimas... Visa kita jau pasekmė... (jei kam įdomu – 1912 m. publikuota knyga 100 metų proga. Joje įdomių dalykėlių galima rasti...)

Septinta. Partizaninis karas. Taip. Buvo. Nepaneigsi. Bet mastelis gerokai perdėtas. Ir didelės reikšmės iki kol Napoleono armija nebuvo demoralizuota, tai yra iki speigų, karo eigai neturėjo. Pavyzdžiui, su Pirėnuose tuo pat metu vykstančiu ispanų ir portugalų partizaniniu pasipriešinimu – net greta nestovėjo...


Napoleono mameliukai malšina sukilimą Madride


Beje, ten, ir kaip puikūs, ir drąsūs kariai, bet kartu ir kaip žiaurūs niekadėjai "Los Diablos Polacos",


malšinantys maištus ir partizaninį judėjimą - naikindami ištisus kaimus ir gyvenvietes su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, ypač pasižymėjo  Napoleono lenkų legionieriai "Legion de la Vistule"... 

Aštunta. Įdomi legenda. Kai kur galima sutikti tokį išmislą, jog Napoleono kariai dezertyruodavo ir pasilikdavo Rusijoje... Na taip. Savo noru. Nesužeistas ir sveiko proto žmogus iš „laisvos“ Europos pasiliks baudžiauninku Rusijos imperijoje?!  Neįtikėtina... Žinoma atsirado ir tokių, kurie teigia, jog tie pasilikėliai pasidavė į „kazokus“... nu „jo“... Be komentarų, taip sakant...

 Bet štai po 1813 metų, manoma, kad gyvų į nelaisvę paimtų Napoleono karių Rusijoje liko apie 50000 (mirė nelaisvėje apie 60000), o 1815 metais, teigiama, kad į Prancūziją sugrįžo apie 30000 karių...

Kitą vertus, Rusijos imperijos armijai palikus Paryžių 1814 m. pasigesta 40000 (o gal ir daugiau, nors sutinkama daug autorių, kurie visokiais būdais bando sumenkinti šį skaičių ir padidinti pirmąjį...) paprastų kareivių ir puskarininkių. 


Aleksandras I net kreipėsi į Liudviką XVIII, kad šis imtųsi priemonių, jog būtų išduoti dezertyrai. Šis jam ir atsakė, jog to neįmanoma padaryti, kadangi vietiniai gyventojai aktyviai slėpė dezertyrus. Žodžiu – nė vienas nebuvo išduotas. Pasirodo, kol Rusijos armija stovėjo Paryžiuje, Rusijos Imperijos  kariai, kurie buvo rekrūtai, tai yra belaisviai žmonės per prievartą atsidūrę armijoje 25 metams, dažnai kažkada buvę darbštūs kaimiečiai, mielai samdėsi fermose ar kitur, kur trūko darbo jėgos... 

  
Užuodė laisvės vėją... Nemažai vedė ūkininkų dukras ir tapo „Žanais“...   Armiją palikdavo ištisos kuopos su ginklais, amunicija ir net arkliais... Beje, įdomu ir tai, kad už 1814 metus imperatoriaus įsakymu buvo išmokėta triguba alga už nuopelnus... Kalbėti apie discipliną Paryžiuje su triguba alga?.. Ar verta čia ką pridurti?

  

Pabaigai. Kiek gi grįžo Napoleono karių iš rusiškosios ekspedicijos? Įvairi statistika, bet: grįždami atgal, Nemuną, atseit, pasiekė 2000 prancūzų. Bet neužmirškim, kad Napoleono armija buvo įvairiatautė. Taigi, pasikapsčius paaiškėja, kad įvairių garnizonų prie Vyslos susirenka dar apie 23000 prancūzų karių, į Prūsiją sugrįžta beveik nenukentėję 15000 karių, į Austriją grįžta 25000 karių, taip pat prie Prancūzų prisijungia apie 10000 išlikusių lenkų karių, 8000 saksų ir apie 2000 bavarų ir vestfaliečių... Žodžiu, grįžo apie 85000 karių. Kai kur sutinkama 90000 karių, o Napoleonas per ateinančius metus sugeba vėl surinkti armiją, kurią sąjungininkams sutriuškinti prireikė nemažai pastangų... Taigi, grįžo trečdalis jei skaičiuoti nuo bent kiek statistiškai realaus skaičiaus ir šeštadalis, jei nuo to išpūsto... Beje, Rusijos-Kutuzovo armijos nuostoliai buvo gana panašūs - žuvo apie 200000 karių...

Žodžiu, skaičių daug, mįslių ne mažiau, o kas kaip moka, taip dėlioja...

O kam reikia tų mįslių ir dėlionių? O gi viskas gan paprasta. Rusijos Imperijoje, taip vadinamas „Tėvynės karas“ arba Napoleono invazija – tai nuo XIX amžiaus pradžios ir beveik XIX a. pabaigos - svarbiausias tarptautines ir globalias pasekmes turėjęs įvykis. Panašiai, kaip dabartinei RF II Pasaulinis...
***

Na ir pabaigai dar viena mįslė "Suolkalbių teorijos" ir "Masonų sąmokslo" mėgėjams.

Feldmaršalas Kutuzovas. Nors ir pats pakėlimas į feldmaršalus yra jau mįslingas atvejis ir ne taip ten viskas paprasta buvo, bet čia ne apie tai, o apie portretą. Paprastai publikuojam tik viršutinė šio portreto dalis. O čia pilnas portretas. Bet kas gi čia keisto? O gi jis sėdi ant imperatoriškosios mantijos. Tai viena iš Imperijos regalijų ir buvo skirta TIK imperatoriškiesiems asmenims nuo Jekaterinos I karūnavimo laikų. Pasaulyje tai vienintelis portretas, kur karūnuotojų asmenų mantija naudojama kaip pledas...  


1830 m. Oleškevičiaus kūrinys. Saugomas Sankt - Peterburgo Ermitaže


tekstas perpublikuotas autoriui sutikus
paimta iš tinklaraščio oldalter.blogspot.lt