2016 m. liepos 5 d., antradienis

Heraldinė lelija

Pasak senovinės legendos, kai 496 m. frankų karalius Chlodvigas I-asis priėmė krikščionybę, angelas jam atnešė auksinę leliją - apsivalymo bei dvasinio prabūdimo ženklą. Kita istorija pasakoja, kad vandenyje augančios lelijos nurodė Chlodvigui brastą, per kurią jis persikėlė su kariuomene ir sumušė priešą.

Krikščionybėje lelija simbolizavo Mergelę Mariją - jos didingą nekaltumą bei tyrumą, todėl prancūzų monarchai ją pasirinko savo karališkos valdžios ženklu. Sakoma, kad pirmasis tai galėjęs padaryti maldingasis valdovas Liudvikas VII Jaunesnysis (1120 - 1180 m.), kurio valdymo laikais Kristaus Motinos kultas ypač sustiprėjo. Kaip ten bebūtų, pirmą kartą heraldinė lelija (pranc. fleur de lis) atsirado kito karaliaus, Liudviko VIII – ojo, antspaude.

Beje, po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, teroro laikotarpiu, už heraldinės lelijos nešiojimą monarchijai simpatizavę asmenys galėjo prarasti galvą.