2016 m. liepos 6 d., trečiadienis

Futbolo vartininkų istorija

Kas yra futbolo vartininkas? Visi žino, kad šis žaidėjas yra tiesiogiai atsakingas už vartų gynybą. Labiau išmanantys pridurs, kad šiam komandos nariui suteikta išskirtinė teisė žaisti rankomis savo baudos aikštelėje. Visi vartininkai kartais klysta ir praleidžia įvarčius, tačiau buvo ir bus didžių profesionalų, ne kartą gelbėjusių savo komandą iš pačios beviltiškiausios padėties.

Lietuviškas žodis „vartininkas“ angliškai skamba „goalkeeper“. Žodis „goal“, šiais laikais reiškiantis tiek futbolo vartus, tiek įvartį, kilo iš senovinio anglosaksiško „gāl“ – kliūtis, trukdymas. Lauko žaidimų kontekste „goal“ pirmą kartą paminėtas XVI a. šaltiniuose ir apibrėžė vietą, kurioje pelnomi taškai. Tiesa, futbolo tuomet dar nebuvo.


Futbolo vartininkas. XIX a. pabaigos foto

XIX a. Anglijoje neįtikėtinai išpopuliarėjo komandiniai lauko žaidimai su kamuoliu, kuriuos galima laikyti šiuolaikinių regbio ir futbolo protėviais. Pirmosios Asociacijos futbolo taisyklės nenumatė vartininko pozicijos, tačiau 1870 m. nuspręsta vartų gynybą patikėti specialiai paskirtam žaidėjui. Jam buvo suteikta išimtinė teisė ginti vartus rankomis ir griebti kamuolį visoje savo aikštės pusėje. Tiesa, nuo 1912 m. žaisti rankomis leidžiama tik baudos aikštelėje netoli vartų. Beje, mažai kas žino, kad pirmieji futbolo vartai neturėjo metalinio skersinio. Jo vietoje tarp stulpų buvo ištempiama paprasta virvė ar spalvota juostelė. 1875 metais Šefildo futbolo klubas pasiūlė sujungti stulpus metaliniu skersiniu, kadangi kamuoliui nutraukus virvę dažnai kildavo aršūs ginčai – buvo įvartis, ar ne. 1891 m. privalomu vartų elementu tapo tinklas.


XX a. pradžios piešinys

Atsiradus naujai žaidėjų pozicijai klubai pradėjo rengti vartininkus. Paprastai jais tapdavo aukšti, šoklūs, žaibiška reakcija pasižymintys vyrai. Pirmieji vartininkai žaidė be pirštinių, todėl neretai patirdavo pirštų ar plaštakos traumas. Sužeidimai dažnėjo, nes augant sportininkų profesionalumui didėjo žaidimo greitis. Galingi ir taikliai spardantys snaiperiai kėlė grėsmę vartininkams, be to, lyjant kamuolys dažnai išslysdavo iš rankų. 


Teigiama, kad pirmasis patentas vartininkų pirštinių siuvimui išduotas 1885 m. britui Williamui Sykesui. Visgi pirmojoje XX a. pusėje dauguma pirštinių buvo savadarbės, sustiprintos papildomais gumos ar odos sluoksniais. Italų įmonė „Stanno“ yra viena iš pirmųjų, pradėjusių siūti profesionalias futbolo vartininkų pirštines. Kompaniją įkūrė vartininkas Stefano Andreottis, kuris dėl apmaudžiai praleisto įvarčio iš rankų išslydus šlapiam kamuoliui nusprendė pasisiūti pirštines sau, o po to jas siuvo ir savo kolegoms – vartininkams.

XX a. pradžios nuotraukose vartininkai dažnai įamžinti su kepure, kurios snapelis saugojo nuo akinančių saulės spindulių ir giedrą dieną padėdavo geriau matyti iš toli atskriejantį kamuolį.


XX a. pradžios futbolo vartininkai dažnai žaidė su kepure nuo saulės

Vienuolikos metrų baudinys – tiesioginis vartininkų meistriškumo išbandymas. Iš pradžių už pražangas ar žaidimą ranka prie pat vartų būdavo skiriamas laisvas smūgis, tad gynėjai tuo neretai piktnaudžiavo: griebdavo į vartus skriejantį kamuolį ar tiesiog griaudavo prie jų pavojingai priartėjusį varžovą. Puolantiems laisvas smūgis vietoje garantuoto įvarčio neatrodė labai teisingas sprendimas, kildavo daug protestų. 1890 m. airių futbolininko Williamo McCrumo pasiūlymu įvesta vienuolikos metrų baudinio taisyklė. 


Vienas geriausių visų laikų vartininkų Levas Jašinas paprastai vilkėjo juodą uniformą

Remiantis ketvirtąja, futbolo žaidėjų aprangą reglamentuojančia FIFA taisykle, vartininko uniforma savo spalvomis turi skirtis nuo kitų žaidėjų ir teisėjų uniformos. Legendinis sovietų vartininkas Levas Jašinas paprastai vilkėjo juodą sportinį kostiumą, todėl gavo Juodos Panteros pravardę. Meksikiečių vartininkas Jorge Camposas mėgo spalvingą, savo paties kurto dizaino aprangą, puoštą karingais actekų motyvais. 


Meksikietis Jorge Camposas mėgo spalvingą savo paties kurtą aprangą

Žymus Čekijos vartininkas Petras Čechas garsėja ne tik puikiu žaidimu, bet ir minkštu odiniu šalmu ant galvos. 2006 m., po susidūrimo su priešininku komandos saugu, Čechas patyrė rimtą galvos traumą. Nuo to laiko į kiekvienas rungtynes jis išbėga su specialiai jam pasiūta apsauga.

Beje, vartininku P.Čechas nusprendė tapti irgi po traumos, būdamas dešimties metų. Tuomet berniukų komandos puolėjo pozicijoje žaidusiam vaikui lūžo kojos kaulai. 


Petras Čechas visuomet su šalmu

Už savo baudos aikštelės ribų vartininkas gali žaisti kaip aikštės žaidėjas, pelnyti įvarčius ir netgi mušti vienuolikos metrų baudinius. Tačiau vartininko keliavimas po visą aikštę nebūna itin dažnas, kadangi vartai lieka tušti. Paprastai tam pasiryžtama lemiamose rungtynėse, kai „spaudžia“ laikas, o komandai žūtbūt reikia pelnyti įvartį.

Daugiausia įvarčių (FIFA duomenimis – 131) į priešininkų vartus pelnė visai neseniai karjerą baigęs legendinis brazilas Rogerio Ceni. Štai 1990 m. pasaulio futbolo čempionato aštuntfinalyje toli nuo savo baudos aikštelės žaidęs Kolumbijos rinktinės vartų sargas Rene Higuita apmaudžiai prarado kamuolį, ir šis netrukus atsidūrė jo paties vartų tinkle.


Ispanas Ikeras Casillasas geriausio pasaulio vartininko titulą pelnė penkis kartus


Kas buvo geriausias visų laikų vartininkas? Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta dėl nevienodos žaidėjų karjeros trukmės, sužaistų rungtynių skaičiaus, kartkartėm koreguotų žaidimo taisyklių. Tarptautinė futbolo istorijos ir statistikos federacija (IFFHS) geriausius metų vartininkus renka nuo 1987 m. Daugiausia jos apdovanojimų yra pelnęs ispanas Ikeras Casillasas (5), italai Gianluigi Buffonas (4) ir Walteris Zenga (3), vokiečiai Oliveris Kahnas (3) ir Manuelis Neueris (3) bei paragvajietis Jose Luisas Chilavertas (3). IFFHS atstovų balsavimu, geriausiu XX a. futbolo vartininku pripažintas rusas Levas Jašinas, antroji vieta atiteko anglui Gordonui Banksui, trečioji – italui Dino Zoffui.

Diana Pachomovaitė,
"Istorijos įdomybės"

publikuota 15min svetainėje




**