2016 m. birželio 11 d., šeštadienis

Linčo teismas. 1919 m. Omahos atvejis

Linčo teismas Jungtinėse Valstijose – savavališkas minios susidorojimas su sunkiais nusikaltimais įtariamais asmenimis, dažniausiai - juodaodžiais. Linčiavimo (lynching) praktika taikyta gana ilgai – visą XIX a. ir net pirmojoje XX a. pusėje. 

Sakoma, kad pati sąvoka kilo nuo teisėjo Charleso Lyncho ar karininko Williamo Lyncho pavardės, kurie pro pirštus žvelgė į minios savivalę, ar net skatino ją.

Linčiuojama auka paprastai būdavo kolektyviai sumušama, o po to kariama (rečiau – sudeginama). Kartais jau negyvas kūnas būdavo išniekinamas. Gana dažnai Linčo teismo dalyviai nusifotografuodavo prie lavono, o nuotraukos vėliau platintos tarp susidorojimo liudininkų.


Pranešimai apie linčiavimo atvejus JAV 1882 - 1968 m. 

Priešingai paplitusiai nuomonei, JAV linčiuoti ne tik negrai. Žinoma apie 1300 atvejų, kai buvo susidorota su baisiais nusikaltimais įtartais baltaisiais. Nors linčiavimas dažnai turėjo rasistinę potekstę, didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlę baltieji nusikaltėliai linčiuoti lygiai taip pat, kaip ir juodaodžiai.

Vienas garsiausių Linčo teismo atvejų – susidorojimas su keturiasdešimt vienerių metų juodaodžiu Willu Brownu (1919 m., Omaha, Nebraskos valstija). Brownas kaltintas devyniolikmetės merginos išprievartavimu ir laikytas miesto kalėjime. Vietos spaudoje pasipylė aprašymai apie „baltas moteris nuolat užpuldinėjančius negrus“. Teismo dieną didžiulė minia įsiveržė į teismo rūmus, pagrobė iš jų kaltinamąjį ir tučtuojau pakorė. Tačiau pakorimo buvo negana. Į Browno kūną pleškinta iš revolverių ir šautuvų. Prie automobilio pririšti palaikai vilkti miesto gatvėmis, po to kūnas apipiltas benzinu ir padegtas. Žinoma, neapsieita ir be kolektyvinių linčiuotojų nuotraukų. 


Linčiuotojų minia prie sudeginto Willo Browno kūna. 1919 m., Omaha