Tai –
ne induistų mirusiųjų deginimo apeigos prie Gango upės, o
komunisto Ševkuno kremavimas 1924 m. Čitoje. Tuomet buvo privisę
raudonųjų ideologų, kurie teigė, kad laidojimas žemėje –
kvaila krikščioniška tradicija. O štai sudeginimas – grynai
komunistinis velionio „palydėjimas“.
Mirusiųjų
kremavimo atvejų būta dar carinėje Rusijoje. Tiesa, čia žmonių
kūnai deginti išimtiniais atvejais ir dažniausiai sanitariniais
sumetimais (infekuoti pavojingomis ligomis, ir pan.). Komunistai
kremavimui suteikė ideologinį atspalvį. Mat ateistinė propaganda
rado kaip prikibti ir prie laidojimo žemėje tradicijos...
Iškart po
bolševikų perversmo Rusijoje įsteigti keli krematoriumai, tačiau
norinčių juose sudeginti artimųjų palaikus beveik neatsirasdavo.
Kad ir kiek komunistų valdžia populiarino kremavimo idėjos
„progresyvumą“, gana religinga liaudis nesileido į jokias
kalbas.
1927 –
1932 m. čia veikė net „Kremavimo idėjų populiarinimo draugiją“,
kuri glaudžiai bendradarbiavo su „Kovingųjų bedievių judėjimu“
(apie jį skaitykite čia). Kartais idėjiniai komunistai ryždavosi
parodyti pavyzdį visuomenei kremuodami mirusių savo kolegų kūnus.
Jei krematoriumo šalia nebuvo, degino taip, kaip matome nuotraukoje. Su vėliavomis ir bolševikinėmis giesmėmis.
**
