Kiekvienas
bent minimaliai susipažinęs su Lietuvos istorija žino, kad
cariniais laikais vyko krašto rusinimas, kurio metu galiojo
lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Bet ar
žinote, kad panašūs draudimai palietė ir ukrainiečių kalbą?
1876 m.
gegužės 30 d. Vokietijos Bad – Emso mieste viešintis caras
Aleksandras II - asis pasirašė vadinamąjį Emso įsaką. Jame buvo
skelbiama:
- Be
ypatingo Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos leidimo neleisti
įvežti į Imperijos teritoriją užsienyje spausdintas knygas ir
brošiūras mažarusių tarme (taip cariniais laikais vadinta
ukrainiečių kalba).
- Imperijos
teritorijoje uždrausti knygų bei vertimų mažarusių kalba
spausdinimą. Išimtį sudaro tik:
a)
Originalūs dokumentai bei senieji rašto paminklai; b) originalūs
grožiniai kūriniai mažarusių tarme, kurių publikavimą
patvirtino Vyriausioji spaudos reikalų valdyba.
- Uždrausti
viešus vaidinimus bei skaitymus mažarusių tarme, o taip pat dainų
tekstų su natomis leidybą.
Caro pasirašytas Emso įsakas buvo nukreiptas prieš tuomet vis stiprėjantį „ukrainofilų judėjimą“ ir prieš ukrainietiškų knygų importą iš Austrijos – Vengrijos imperijai priklausiusios Galicijos. Griežtos sankcijos turėjo nuslopinti tautinį ukrainiečių pakilimą, tačiau gavosi viskas atvirkščiai – jis tik sustiprėjo. Būtent tuomet „ukrainofilų“ centras iš Kijevo persikėlė į užsienį - Vakarų Ukrainą. Rusų istorikas - emigrantas Georgijus Vernadskis rašė, kad Emso potvarkis buvo netoliageriškas, žalingas sprendimas, tik sustiprinęs priešpriešą tarp didžiarusių (rusų) ir mažarusių (ukrainiečių).
Caro pasirašytas Emso įsakas buvo nukreiptas prieš tuomet vis stiprėjantį „ukrainofilų judėjimą“ ir prieš ukrainietiškų knygų importą iš Austrijos – Vengrijos imperijai priklausiusios Galicijos. Griežtos sankcijos turėjo nuslopinti tautinį ukrainiečių pakilimą, tačiau gavosi viskas atvirkščiai – jis tik sustiprėjo. Būtent tuomet „ukrainofilų“ centras iš Kijevo persikėlė į užsienį - Vakarų Ukrainą. Rusų istorikas - emigrantas Georgijus Vernadskis rašė, kad Emso potvarkis buvo netoliageriškas, žalingas sprendimas, tik sustiprinęs priešpriešą tarp didžiarusių (rusų) ir mažarusių (ukrainiečių).
Ukrainiečių kalbą varžantis įstatymas formaliai galiojo iki 1905 metų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą