2016 m. gegužės 6 d., penktadienis

Popiežius Pranciškus, pravoslaviškas komunizmas ir nacistinė krikščionybė

Ką gi, tiesiog puiku! Popiežius Pranciškus, kuris, pasak vieno žymaus Lietuvos blogerio, yra sunkus išbandymas visai Katalikų bažnyčiai, pasidabino „koloradke“, gauta iš Rusijos komunisto Pavelo Dorochino rankų. „Didžios pergalės prieš fašizmą“ proga! O ką? Maskvoje raudonieji su Ziuganovu priešakyje jau senokai tvirtina, kad Jėzus Kristus buvęs pirmasis pasaulyje komunistas!




Koloradinis Pranciškus 


Pravoslaviškas komunizmas. Užrašas plakate: "Neleisime niekinti rusų kultūros ir stačiatikių tikėjimo!"

Ir čia aš prisiminiau, kad Trečiajame reiche egzistavo dar viena krikščionybės forma – nacistinė. Tiesiog vienas Hitleriui simpatizuojantis protestantų dvasininkas, 1883 m. gimęs Johannas Heinrichas Mülleris ("titulinės" foto dešinėje), nusprendęs, kad oficialioji bažnyčia nesuvokia nei tikrosios Kristaus kilmės, nei nacionalsocialistinės krikščionybės esmės, ėmė ir 1932 m. įkūrė pronacistinį „Vokiečių krikščionių judėjimą“ (vok. Deutsche Christen), kuris po kelių metų išsiplėtė iki pusės milijono pasekėjų. 1935 m. už organizacijos lėšas Berlyne pastatyta Martino Liuterio Atminimo bažnyčia, kurios puošyboje vyravo svastikos bei kiti teutoniški simboliai (po karo jie, kas be ko, nugremžti).


"Vokiečių krikščionių" renginiai. 
Organizacijos simbolikoje matomas kryžius ir svastika, raidės D (Deutsche) ir C (Christen): 


Naujajame mokyme Senasis Testamentas buvo visiškai atmestas kaip „žydiškos mitologijos“ prielipas, Jėzus Kristus tapo šviesiaplaukiu ariju žydromis akimis ir pamoksluose neretai sietas su Baldru – senovės germanų pavasario bei grožio dievybe. Bent dalelę žydiško kraujo turintys pastoriai paskelbti "netikrais krikščionimis", nes ant jų gula „Kristaus išdavystės prakeiksmas!“ Žodžiu, su pagoniškais vaizdiniais, viduramžių antisemitizmu bei politine nacių ideologija permaišyta krikščionybė virto ganėtinai keistoku dariniu. 


Rinkis tikrąjį arijų tikėjimą! Balsuok už "Vokiečių krikščionis!" 

Atrodė, kad nuolat augantis „Vokiečių krikščionių judėjimas“ netrukus prarys tradicines krikščioniškas konfesijas. Tačiau nuo 1937 m. jis pradėjo gana netikėtai prarasti pozicijas. Reikalas tas, kad Trečiojo reicho vadovybei pavyko iš dalies normalizuoti santykius su tradicinėmis Katalikų ir Protestantų bažnyčiomis. O pastarosios reikalavo "pastatyti į vietą" politizuotus sektantus - atskalūnus.


Adolfas Hitleris spaudžia ranką "Vokiečių krikščionių" lyderiui Johannui Heinrichui Mülleriui

Pyktis su Vokietijoje dešimtis milijonų išpažinėjų turinčiomis konfesijomis naciams, žinoma, nelabai apsimokėjo. Tad parama „Vokiečių krikščionims“ buvo gerokai sumažinta už pažadą, kad tiek katalikų, tiek prostestantų dvasininkai liausis kritikuoti A. Hitlerį ir patį režimą. Liovėsi, žinoma, ne visi, bet tai jau kita istorija. 


"Vokiečių krikščionių" dvasininkų paradas

Ir visgi „Vokiečių krikščionių“ judėjimas egzistavo iki pat nacistinės Vokietijos žlugimo. Karo pabaigoje pagrindinis jo ideologas, vadinamasis Reicho bažnyčios vyskupas, Johannas Heinrichas Mülleris nusižudė. 


Nacionalsocialistinės krikščionybės altorius

Priešingai šiandienos „pravoslaviškiems komunistams“, „Vokiečių krikščionys“ savo ženkleliu papuošti popiežiaus krūtinės neturėjo progos... Na, ir ateistais niekados  nesiskelbė, bažnyčių negriovė...


Už "Vokiečių krikščionių" lėšas statyta Berlyno Martino Liuterio Atminimo bažnyčia


Denacifikuotas interjeras...


Vermachto karys prie Kristaus niekam neužkliuvo...


Ir vėl "pravoslaviško komunizmo" fanai...

**
Uždrausta totalitarinė simbolika šiame įraše pateikiama pažintiniais ir šviečiamaisiais, o ne propagandos tikslais!