2016 m. gegužės 10 d., antradienis

Kai nukirstos plaštakos buvo valiuta

Kongo upės baseinas yra pačiame Afrikos centre. Pusiaujo kaitra ir nuolat plakančios liūtys, tankios džiunglės ir nežinomos ligos darė šį kraštą sunkiai prieinamu. Gilyn į žemyną europiečiams pavyko prasiskverbti tik antrojoje XIX a. pusėje. 

Čia visus aplenkė belgai, tad 1885 m. dabartinio Kongo ir Zairo teritorijose įkurta Nepriklausoma Kongo valstybė iškart tapo Belgijos kolonija.


Belgijos Kongas. 1914 m. žemėlapis.

Tiksliau ne tiek Belgijos, kiek asmenine karaliaus Leopoldo II-ojo nuosavybe. Žinoma, žodžiai „nepriklausoma valstybė“ tebuvo gryniausia fikcija. Kolonijoje tvarką palaikė Visuomeninės jėgos (pr. Force Publique) - iš čiabuvių sudaryta, europiečių karininkų bei puskarininkių vadovaujama kariuomenė ir policija viename. Pareigūnai iš kongiečių gavosi nekokie, tačiau terorizuoti savus gentainius bei deginti ištisus kaimus puikiai tiko, ką ir darė su ypatingu uolumu.


"Visuomeninės jėgos" ir  "prasižengėliai"

Dauguma Kongo gyventojų triūsė su karaliumi sutartį sudariusių komercinių Belgijos įmonių kaučiuko plantacijose, tačiau darbo našumas buvo nedidelis, kadangi iš pradžių vietiniai nesuprato: kodėl jie turi kažkam dirbti? Tuomet valdžia nusprendė griežtai bausti normas neįvykdančius darbininkus, o didžiausius „tinginius“ - šaudyti vietoje. 


Prižiūrėtojas vykdo bausmę

Kadangi baltųjų „nepriklausomame“ Konge buvo absoliuti mažuma, jie niekaip negalėjo kontroliuoti, kaip vykdomi mirties nuosprendžiai. Todėl buvo sutarta, kad „sabotuotojus“ sušaudys vietiniai juodieji prižiūrėtojai ir kaip įrodymą pateiks nukirstą plaštaką. Už nukirstas „tinginių“ rankas pradėtas mokėti atlygis. 


Nukirstos plaštakos - vietos valiuta

Kurį laiką belgai buvo šventai įsitikinę, kad moka pinigus už „teisėtai“ sušaudytų galūnes, tačiau plantacijų prižiūrėtojai bei „Visuomeninių jėgų“ smogikai nusprendė prisidurti prie atlyginimo ir pradėjo kapoti plaštakas gyviesiems, įskaitant vaikus. Nukirstos rankos tapo savotiška vietos valiuta, kurią buvo galima pirkti, parduoti, keisti, dovanoti.


Kartais dėl rankų užvirdavo tikri karai. Neįvykdantys kaučiuko surinkimo normų kaimai užpuldavo gretimus kaimus ir nukirstomis gyventojų plaštakomis apmokėdavo savo skolas kolonijinei valdžiai. Neretai – pilnomis pintinėmis. Patys baisiausi buvo 1901 - 1903 metai. Per „darbo našumo didinimo“ laikotarpį Konge gyventojų sumažėjo perpus, daugybė buvo suluošinti visam gyvenimui. Apverktiną padėtį kolonijoje Belgijos spauda nušviesdavo nenoriai, teisindama „pasitaikančius“ vietos administracijos žiaurumus kongiečių polinkiu į žūuynes bei kanibalizmą. 


Leopoldas II perdavė „nepriklausomą“ Kongą Belgijos vyriausybei tik 1908 m., prieš pat savo mirtį. Kolonija buvo pervadinta Belgijos Kongu. Perėmus kontrolę metropolijos vyriausybei čiabuvių gyvenimo sąlygos kiek pagerėjo. 


Belgijos karalius Leopoldas II-asis. Nepriklausoma Kongo valstybė buvo asmeninė monarcho kolonija, todėl Belgijos vyriausybė kištis į kolonijos vidaus reikalus nelabai galėjo.