XVII a.
gyveno toks vokiečių keliautojas, geografas ir istorikas Adomas
Olearijus (Olearius). Savo metu jis daug keliavo, o įspūdžius
pateikė knygoje, pavadinimu „Holšteino pasiuntinybės kelionės į
Moskoviją ir Persiją aprašymas“. Šios knygos vertime į rusų
kalbą užtikau tokį Moskovijos gyventojų būdo aprašymą, kurį
ir pateikiu žemiau.
Adam Olearius (1599 - 1671 m.)
Ištrauką
reikėtų vertinti kaip asmeninį A.Olearijaus požiūrį, istorinį
tekstą, o ne kaip kažkokį tariamos „rusofobijos“ proveržį.
Pačios Rusijos istorikai pripažįsta keliautojo knygos vertę
tiriant XVII a. Moskovijos gyvenimą, nors joje ne viskas gali
patikti. Vertimas iš rusų toli gražu nėra tobulas, bet...
1666 m. knygos apie kelionę į Moskoviją ir Persiją viršelis.
„Jie
[Moskovijos gyventojai], apskritai, - gana vaidinga tauta ir puola
vienas kitą rūsčiais žodžiais nelyginant šunys. Gatvėse nuolat
stebi panašius vaidus ir bobų apsižodžiavimus, kad iš neįpratimo
galvoji, jog jos tuoj tuoj kibs viena kitai į plaukus. Tačiau iki
muštynių prieinama gana retai, o jei staiga reikalai taip pakrypo,
tai jie daužosi kumščiais ir iš visų jėgų smogia viens kitam į
šonus, ar kitas negarbingas vietas. Dar niekas niekada nematė, kad
rusai kviestų viens kitą į dvikovą kardais ar kulkomis, kaip tai
įprasta Vokietijoje ir kituose kraštuose. Užtat žinomi atvejai,
kuomet kilmingi asmenys, ir net kunigaikščiai, sėdėdami raitomis
ant žirgų, narsiai vanoja viens kitą botagais. Tą tikrai žinau
ir pats mačiau du [viens kitą talžančius] bajorų vaikus
atvykstant turkų pasiuntiniui.
(...)
Pykčiui apėmus ir besikoliojant jie
nesinaudoja mūsuose įprastai prakeiksmais: siuntimais velniop,
vadinimais niekšu. Vietoj šių žodžių jie vartoja gėdingus,
bjaurius posakius ir juokelius, kurių (jei nereikalautų šis mano
istorinis pasakojimas) niekada neištarčiau: бл…н с… с…н
с… собака, б т… м. ть, б. а м. ть (trumpinių
tekstas iš rusų vertimo – mano past.). Beria šiuos žodžius ne
tik suaugę ir seni, bet ir maži vaikai, dar negalintys įvardinti
nei Dievo, nei tėvo, nei motinos, jau keikiasi: .б. т… м. т ь”
(jobtvajumatj? - mano past.). Ir sako tai tėvams vaikai, o tėvai -
vaikams. Pastaruoju metu visi šie ydingi ir bjaurūs prakeiksmai
buvo griežtai uždrausti viešai paskelbtu įsakymu, netgi grasinant
botagu. Paskirti slapti asmenys turėjo skersgatviuose ir turguje
įsimaišyti į minią, o jiems pagalbon atvykę šauliai ir budeliai
- čiupti keikūnus vietoje ir visuotinai gėdai bausti“.
Maskva ir jos gyventojai. Iš A. Olearijaus knygos
