Adomas Olearijus apie Moskovijos gyventojus

XVII a. gyveno toks vokiečių keliautojas, geografas ir istorikas Adomas Olearijus (Olearius). Savo metu jis daug keliavo, o įspūdžius pateikė knygoje, pavadinimu „Holšteino pasiuntinybės kelionės į Moskoviją ir Persiją aprašymas“. Šios knygos vertime į rusų kalbą užtikau tokį Moskovijos gyventojų būdo aprašymą, kurį ir pateikiu žemiau. 

Adam Olearius (1599 - 1671 m.)

Ištrauką reikėtų vertinti kaip asmeninį A.Olearijaus požiūrį, istorinį tekstą, o ne kaip kažkokį tariamos „rusofobijos“ proveržį. Pačios Rusijos istorikai pripažįsta keliautojo knygos vertę tiriant XVII a. Moskovijos gyvenimą, nors joje ne viskas gali patikti. Vertimas iš rusų toli gražu nėra tobulas, bet...

1666 m. knygos apie kelionę į Moskoviją ir Persiją viršelis.

„Jie [Moskovijos gyventojai], apskritai, - gana vaidinga tauta ir puola vienas kitą rūsčiais žodžiais nelyginant šunys. Gatvėse nuolat stebi panašius vaidus ir bobų apsižodžiavimus, kad iš neįpratimo galvoji, jog jos tuoj tuoj kibs viena kitai į plaukus. Tačiau iki muštynių prieinama gana retai, o jei staiga reikalai taip pakrypo, tai jie daužosi kumščiais ir iš visų jėgų smogia viens kitam į šonus, ar kitas negarbingas vietas. Dar niekas niekada nematė, kad rusai kviestų viens kitą į dvikovą kardais ar kulkomis, kaip tai įprasta Vokietijoje ir kituose kraštuose. Užtat žinomi atvejai, kuomet kilmingi asmenys, ir net kunigaikščiai, sėdėdami raitomis ant žirgų, narsiai vanoja viens kitą botagais. Tą tikrai žinau ir pats mačiau du [viens kitą talžančius] bajorų vaikus atvykstant turkų pasiuntiniui.

(...)

Pykčiui apėmus ir besikoliojant jie nesinaudoja mūsuose įprastai prakeiksmais: siuntimais velniop, vadinimais niekšu. Vietoj šių žodžių jie vartoja gėdingus, bjaurius posakius ir juokelius, kurių (jei nereikalautų šis mano istorinis pasakojimas) niekada neištarčiau: бл…н с… с…н с… собака, б т… м. ть, б. а м. ть (trumpinių tekstas iš rusų vertimo – mano past.). Beria šiuos žodžius ne tik suaugę ir seni, bet ir maži vaikai, dar negalintys įvardinti nei Dievo, nei tėvo, nei motinos, jau keikiasi: .б. т… м. т ь” (jobtvajumatj? - mano past.). Ir sako tai tėvams vaikai, o tėvai - vaikams. Pastaruoju metu visi šie ydingi ir bjaurūs prakeiksmai buvo griežtai uždrausti viešai paskelbtu įsakymu, netgi grasinant botagu. Paskirti slapti asmenys turėjo skersgatviuose ir turguje įsimaišyti į minią, o jiems pagalbon atvykę šauliai ir budeliai - čiupti keikūnus vietoje ir visuotinai gėdai bausti“.

Maskva ir jos gyventojai. Iš A. Olearijaus knygos