2016 m. balandžio 8 d., penktadienis

Vikingų navigacija

Iš šaltinių, pasakojančių apie Islandijos kolonizavimą sužinome, kad jau IX a. viduryje vikingai puikiai orientavosi vandenyne. Pavyzdžiui, Garðarras Svavarssonas po žiemojimo Islandijoje grįždavo į Europą. 

Kiek vėliau Islandija tapo daugelio kolonistų tikslu. X a. pabaigoje iš Islandijos vikingai mažiau nei per savaitę, esant palankiam orui, pasiekdavo Grenlandiją.

 
Plaukiojant atvirame vandenyne, toli nuo pakrančių, reikėjo mokėti nustatyti savo laivo vietą ir jo plaukimo kryptį. Be kompaso kryptį galima nustatyti pagal Šiaurinę žvaigždę, tačiau jei dangus apniukęs, tai padaryti gana problematiška. Todėl senieji skandinavai dažniau orientavosi pagal Saulę. Ypatingą reikšmę turėjo Saulės tekėjimo ir laidos kryptis. Saga pasakoja, kad Saulės ir žvaigždžių padėtį visų metų laikotarpiu puikiai išmanė Oddis Helgasonas (todėl gavęs Žvaigždžių Odžio pravardę) ir jo skirti laivų vyresnieji.

 
Ar turėjo vikingai kažką panašaus į kompasą – nėra visiškai aišku. Tačiau sagose pasakojama apie „Saulės akmenį“. Tokį akmenį turėjo Olafas, valdęs Norvegiją 1015 – 1030 m. Stebėdamas akmenį jis nustatydavo Saulės padėtį rūke ir sningant. Bylojama, kad akmuo buvo nuleidžiamas į vandenį ir „gaudydavo“ saulės spindulius, po ko imdavo žibėti. Tačiau tai, ko gero, – gryna pasakotojo išmonė. Mūsų dienų mokslininkai mano, kad „saulės akmuo“ veikiausiai buvo medinė lentelė su ant jos pritvirtintu magnetitu. 


Tam, kad sužinoti laivo padėtį jūroje, būtina nustatyti geografinę platumą ir ilgumą. Geografiškai platuma buvo nustatoma pagal Saulės aukštį. Kaip sužinome iš sagų, vikingai naudojo „Saulės lentą“ (Solbrädt). Tokių lentų archeologams kol kas nepavyksta rasti, tačiau tikriausiai tai buvo diskas su ant jo įrėžtomis padalomis. 


Geografinę ilgumą vikingai galėjo nustatyti tik pagal įveiktą atstumą. Šiaurės jūroje tai nebuvo sunku, nes vikingų kelionės tarp Anglijos ir Norvegijos ar Danijos vyko Rytų – Vakarų, ar atvirkštine kryptimi. Keliones iš Norvegijos į Islandiją ir Grenlandiją palengvindavo viena aplinkybė. Bergenas yra panašioje platumoje kaip ir Farvelio kyšulys pietinėje Grenlandijos dalyje. Islandijos vikingų gyvenvietės rastos maždaug 4° šiauriau minėtos platumos. Taigi, kursuojant tarp Norvegijos, Islandijos ir Grenlandijos vikingams užtekdavo tik platumos. Tokiu būdu skandinavai gana užtikrintai įveikdavo atvirą vandenyną ir pasiekdavo salas, kur, orientuodamiesi pagal kranto liniją, atrasdavo konkretų tikslą. Kartais dėl rūko ir debesų būdavo klystama, apie ką irgi pasakojama sagose.

Plaukimas atvira jūra paprastai vykdavo vasaros metu. Vikingai išplaukdavo esant giedram orui, vyraujant anticiklonams, kuomet būdavo tikri, kad artimiausiu metu jų neužklups tirštas rūkas, debesuotumas ir audros.