2016 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Varnas

Varnas - išmintingas, pranašystę simbolizuojantis paukštis. Varnai, kaip ir vilkai, dažni pagoniškų dievų palydovai.
Daugelis senųjų Europos tautų žvelgė į varnus kaip į ypatingus paukščius. Jie garbinti arba jų bijota, bet niekas nebuvo varnams abejingas. 

Nenuostabu. Juk varnas - stambūs ir stiprus paukštis, juodas tarytum naktis, vienas protingiausių, išradingiausių sparnuočių. Ne veltui jis tapo išminties simboliu. Kai kuriose tradicijose varnas - kultūrinis herojus, savotiškas demiurgas, sietas su mirtimi ir mirusiųjų pasauliu, su dangaus karalystė ir požemio tamsa, kerėtojo galiomis. Mitologijoje varnai dažnai yra tarpininkai tarp priešingų pasaulių. Varnas sutinkamas legendose apie Tvaną, sukuria žemę, iš sūrios jūros geba pasemti gėlo vandens.


Keltų epe pranašaujantis varnas vadintas Palaimintuoju Varnu. Čia jis sietas su karo ir derlingumo dievybėmis. „Kautynių varnas“ Baldas įkūnijo karą, kraujo praliejimą, sąmyšį ir pyktį. Varnas - didvyrio Bendegeito Brano atributas. Pas Lugą - du stebuklingi varnai. Senosiose airių legendose varnas pranašauja ateitį. Čia posakis „varno žinojimas“ reiškė gebėjimą pastebėti bei įvertinti tai, ko nepastebi kiti.

Garbino varnus ir germanų gentys. Jiems varnas buvo savotiškas karo pranašas. Jei varnas suka ratus virš karvedžio - tai buvo laikoma geru ženklu. Kai Hakonas aukojo Odinui kruviną auką, atskrido varnas ir garsiai sukranksėjo, kas liudijo aukos priėmimą ir būsimą pergalę. Juk skandinavų mitologijoje varnai buvo Odino paukščiai. Du jo varnai, Huginas (Mintis) ir Muninas (Atmintis) kasdien apskriedavo pasaulį ir pranešdavo Odinui svarbiausias naujienas.

 
Odino varnai

Skandinavų legendose pasakojama, kad jūroje pasiklydę vikingai siųsdavo varną atrasti artimiausią žemę. Šioji užduotis galėjo būti patikėta tik pačiam sumaniausiam paukščiui. Būtent toks senųjų germanų požiūriu buvo varnai, kuriuos jie pasiimdavo į savo žygius. Teigiama, kad varno atvaizdas puikavosi ir vikingų vėliavose.