2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Terris Foxas ir jo Vilties maratonas

Kanados sostinėje Otavoje stūkso neįprastas paminklas jaunam bėgikui, kuris nebuvo didis čempionas ar rekordininkas. Šis bėgikas nusipelnė būti įamžintas kaip neįtikėtinos valios ir ryžto siekti tikslo simbolis. Jo vardas buvo Terris Foxas. Bėgo jis ne tik su protezu vietoj amputuotos kojos, bet ir sirgdamas mirtina liga. 

Terrance Foxas gimė 1958 m. Vinipege Kanados geležinkelio darbuotojo šeimoje. Sportiškas jaunuolis žavėjosi krepšiniu ir žaidė mokyklos komandoje, nors dėl neaukšto ūgio treneris jį nuolat ragino pasirinkti kitą sporto šaką, pavyzdžiui, bėgimą. Baigęs mokyklą aukščiausiais balais Terris svajojo tapti kūno kultūros mokytoju, tačiau šiems jo planams nebuvo lemta išsipildyti.


  Terrance „Terry“ Fox (1958 – 1981 m.)

1976 m. gruodį T.Foxas pajuto pirmuosius skausmus kelio srityje, tačiau nekreipė į juos dėmesio, o jau pavasarį jam buvo diagnozuota osteosarkoma. Kitaip tariant, piktybinis kaulų vėžys. Kai nelaimingajam jaunuoliui amputavo dešinę koją virš kelio, jam tebuvo aštuoniolika metų. Gydytojai ramino, kad, nepaisant itin greitai plintančios vėžio formos, Terris turi neblogas galimybes visiškai pasveikti. Kasdien ligoninėje matytos ligonių kančios T.Foxo nepalaužė, bet įkvėpė veikti.


T. Foxas su tėvais 
 
„Susirgęs vėžiu suvokiau, kad neteisinga gyventi sau. Reikia stengtis kitų labui. Daug žmonių pasidavė, nors galėtų nuveikti kažką gero. Esu tikras, kad jei visi stengtųsi, vaistai nuo vėžio būtų išrasti dar prieš dvidešimt metų“, – taip kalbėjo T.Foxas paklaustas, kodėl jam šovė į galvą Vilties maratono idėja. Jaunuolis prisipažino, kad bėgti jį įkvėpė Dicko Traumo – pirmojo žmogaus, įveikusio maratono distanciją su kojos protezu, pavyzdys.


Ruošiantis Vilties maratonui
 
Vilties maratonas (Marathon of Hope) – būtent taip vadinosi Terrio sumanyta labdaringas bėgimas, kurio metu siekta surinkti lėšų onkologinių ligų tyrimams. T.Foxas savarankiškai ryžosi nubėgti per visą Kanadą – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Beveik septynių tūkstančių kilometrų atstumą! Terris vylėsi: „Jeigu kiekvienas kanadietis paaukotų po dolerį, mes surinktume dvidešimt du milijonus kovai su mirtina liga!“
 
Pasiruošimas vienišam maratonui truko metus. Per visą tą laiką T.Foxas stengėsi bėgioti kiek galima daugiau, dalyvavo varžybose ir iš viso nubėgo kelis tūkstančius kilometrų. Nereikia nė sakyti, kad neįgaliam bėgikui reikėjo atrasti savitą bėgimo stilių ir suderinti treniruotes su gydymosi kursais. Į piktavalių pastabas, kad jo bėgimas veikiau primena spartų ėjimą, Terris atšaudavo, kad bėga taip, kaip apskritai gali bėgti žmogus su kojos protezu.


Bėgimas per Kanadą
 
Vilties maratonas prasidėjo 1980 m. balandžio 12 d. Niufaudlendo saloje esančiame Sent Džonso mieste, Terriui Foxui simboliškai įmerkus koją Atlanto vandenyne. Visą milžinišką distanciją jis planavo įveikti iki rudens pradžios ar vidurio, kasdien nubėgdamas tradicinę maratono distanciją – 42 km.
 
Nors Terris Foxas degė ryžtu pasiekti užsibrėžtą tikslą, kiekvienas žingsnis jam suteikė daug fizinių kančių. Bėgimui nepritaikyti protezai nuo perkrovos lūždavo, laikikliai pritrindavo kūną, tačiau neįtikėtina valia stūmė žmogų į priekį. „Aš galiu pasikeisti koją, o jūs – ne“, – juokavo T.Foxas, kai lydintis automobilis pristatydavo jam naują protezą.


Atkaklųjį bėgiką gatvėse sveikino žmonės, įvairios pilietinės organizacijos, prie jo jungėsi gerbėjai, kasdien augo žiniasklaidos dėmesys. Deja, Vilties maratono bėgikas nepabaigė, nes vėžio metastazės išplito į plaučius. Kai skausmas krūtinėje tapo nepakeliamas, T.Foxas prisipažino pagalvojęs: „Taip, aš supratau, kad tai – paskutinė mylia.“
 
Vilties maratonas baigėsi 1980 m. rugsėjo 1 d. Ontarijo provincijoje. Terris Foxas finišavo po 143 dienų, įveikęs daugiau negu penkis tūkstančius kilometrų ir buvo nuvežtas tiesiai į ligoninę. Tiesa, atsirado entuziastų, kurie siūlėsi Foxo vardu nubėgti likusią distancijos dalį, tačiau jaunuolis prašė to nedaryti: „Tikslą aš norėjau pasiekti pats...“


T. Foxą lydintis automobilis

T.Foxas mirė nuo sunkių komplikacijų prabėgus dešimčiai mėnesių po priverstinio finišo. Prieš mirtį jis buvo pagerbtas Kanados ordinu – aukščiausiu civiliams skirtu šalies apdovanojimu, sulaukė daugybės gyventojų paramos laiškų, vyriausybės palaikymo ir asmeninio tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimo.


Paminklas T. Foxui Otavoje 
 
Terrio Foxo mirties dieną visoje Kanadoje buvo nuleistos vėliavos. Iki 1981 m. pabaigos kovai su vėžiu surinkti beveik dvidešimt penki milijonai dolerių. Kur kas daugiau nei iš pradžių tikėtasi!


 Paminklas T. Foxui Ontarijo valstijoje 
 
Mūsų dienomis T.Foxas laikomas Kanados didvyriu. Ir visiškai nesvarbu, kad nebuvo jis nei garsus politikas, nei žymus karvedys. Labdaringi T.Foxo maratonai šiandien rengiami daugiau nei penkiasdešimtyje pasaulio šalių, jų metu paaukoti pinigai skiriami kovai su vėžiu ir daugeliui išgelbėjo gyvybę. Ar ne to siekė didysis T.Foxas, žmonių atmintyje amžiams likęs dvidešimt dvejų metų jaunuoliu?



Diana Pachomovaitė
 publikuota 15min puslapyje