2016 m. balandžio 12 d., antradienis

Sparnuotieji husarai

„Sparnuotoji“ Abiejų Tautų Respublikos kavalerija (lenk. husaria) tapo vienu iš valstybės simboliu tuo metu kai šalis pasiekė savo galybės apogėjų ir plytėjo „nuo jūros iki jūros“. Šiame nedideliame straipsnyje bus paminėti pagrindiniai faktai apie raituosius, „sparnuotuosius“ XVI - XVII a. husarus. 

Žodžio „husaras“ kilmė aiškinama skirtingai. Pagal populiariausią versiją jis kilo iš vengriškų „husz“ (dvidešimt) ir „ar“ (atlygis). Toks aiškinimas atitinka istorinius šaltinius. Norėdamas apsiginti nuo turkų 1458 m. Vengrijos karalius Matjašas Korvinas įsakė suburti raitą elitinę kariuomenę: vienas iš dvidešimties šalies dvariškių turėjo atvykti į tarnybą su savimi atsivesdamas tam tikrą ginkluotų smulkesnių bajorų skaičių.


Sparnuotieji husarai. Kadras iš 2012 m. filmo "Vienos mūšis" (Bitwa pod Wedniem)

Abiejų Tautų Respublikoje husarai atsirado kiek vėliau, Stepono Batoro laikais (XVI a.). Čia husarų pulkuose paprastai tarnavo turtingi aristokratai. ATR husarai pagarsėjo ne tik savo „sparnuota“ išvaizda, bet ir puikiomis kovinėmis savybėmis.


Nepaisant to, kad sparnai atrodo gana nefunkcionaliai ir gremėzdiškai, tai nebuvo paprasta dekoracija. Raitos atakos metu plunksnos kėlė priešų žirgus bauginantį švilpesį, o taip pat trukdė užmesti ant raitelio kilpą. Beje, visa tai patvirtinta mūsų dienų rekonstruktorių eksperimentais.

Sparnų atsiradimas vertas atskiro aprašymo. Pati tradiciją kyla iš turkų raitelių delių (tur. deliler – pamišęs, apsėstas). Šiuos karius osmanai rinko iš visų imperijos pakraščių. Tai buvo lengvoji kavalerija, kurį kovėsi visos kariuomenės priešakyje ir pelnė narsių nutrūktgalvių šlovę.


Deliai - lengvoji turkų kavalerija. Piešinys iš 1590 m. "Codex Vindobonensis"

Vietoje šarvų jie vilkėjo žvėrių kailius ir nešiojo visokius egzotiškus papuošimus. Pavyzdžiui, sparnus iš plėšrių paukščių plunksnų. Nusižiūrėję į turkus, sparnus ant šalmų bei skydų pradėjo tvirtinti ir vengrų husarai. Beje, būdingą asimetrišką skydą husarai taip pat perėmė iš delių. Į viršų ištęstas skydo kampas saugojo raitelio kaklą nuo kardo kirčio ir tuo pat metu netrikdė matomumo.  


Elitinis vengrų husaras su sparnu ant skydo

Iš pradžių plunksnos tvirtintos ant skydų, tačiau XVI a. pabaigoje sparnai pradėti tvirtinti ant balno. O antrojoje XVII a. pusėje – ant raitelio nugaros. Beje, tuo metu sparnuoti šarvai jau buvo tapę daugiau ceremoniniais. Tad efektingi raiteliai su sniego baltumo sparnais, kuriuos mes matome lenkiškame filme „Ugnimi ir kalaviju“, tikrovėje atrodė kur kas kukliau; filmavimo metų naudoti kostiumai atkartojo ne tiek kovinę, kiek reprezentacinę, parodomąją to meto šarvuotę ir mūšyje naudojami nebuvo. 


Sparnuotieji ATR husarai

ATR husarai savyje puikiai derino rytietiškos raitininkijos ir vakarietiškos riterystės tradicijas, kas savo metu pelnė jiems geriausios krikščioniško pasaulio kavalerijos reputaciją.

Komplektuojama husarija buvo taip: kilmingas vėliavos vadas samdydavo karius iš smulkesnės šlėktos tarpo. Šie savo ruožtu turėdavo atsivesti nustatytą raitų vyrų skaičių, kurie tarnavo ginklanešiais ar „eiliniais“, sudarydami „pagalbinį personalą“. Kiekvieną sparnuotąjį husarą, kaip ir viduramžių riterį, lydėjo ištikimi, jam pavaldūs vyrai.


XVII a. tapo „klasikiniu“ sparnuotų husarų amžiumi. Didžiausias raitelių skaičius (apie 8000) buvo pasiektas 1621 m. Sparnuotų husarų pulkai suvaidino lemiamą vaidmenį Kircholmo (1605 m.), Klušino (1610 m.), Chotino (1621 m.), Vienos (1683 m.) mūšiuose. Kovinio sparnuotųjų husarų efektyvumo paslaptis ganėtinai paprasta – jie sugrąžino tiesioginio kavalerijos smūgio į priešakines priešo pozicijas taktiką, kuri buvo būdinga viduramžių riteriams. Tuometiniai Abiejų Tautų Respublikos priešai neturėjo lygiavertės raitininkijos. Totorių ir Moskovijos kavalerija buvo lengvai ginkluota ir nereguliari, o vokiečiai bei švedai rėmėsi reitarais, kurie buvo virtę daugiau raitais šauliais, o ne smogiamąja kavalerija tiesiogine to žodžio prasme. Ir tik prieš Trisdešimtmetį karą, švedų karvedžio Gustavo Adolfo dėka, vakarietiškoji kavalerija po truputį pradėjo susigrąžinti prarastas pozicijas.


Sparnuotasis husaras. 1890 m. Jozefo Brandto paveikslas

ATR nuosmukis lėmė ir žymiosios husarijos nuosmukį. Jei 1706 m. husarai dar kovojo prie Kališo, tai vėlyvoji husarija faktiškai virto paradine, mūšiams mažai tinkama kariuomene. Dėl dažno dalyvavimo kilmingų Abiejų Tautų Respublikos aristokratų laidotuvėse ją net praminė „laidotuvių kariuomene“. 


Abiejų Tautų Respublikos vėliavnešys

Gana išsamų sparnuotųjų husarų aprašymą savo atsiminimuose pateikia Antuanas de Garmonas, hercogo de Garmono sūnus, dalyvavęs 1663 – 1664 m. Jono Kazimiero žygyje prieš Maskvos kariuomenę:

„Husarai joja visos Lenkijos kariuomenės priešakyje ir yra seniausia jos dalis. Tam, kad tapti raiteliu husarų būryje, reikia būti galingu, gerai sudėtu dvariškiu, galinčiu nešioti kirasą, rankų ir kojų apsaugas, geležines pirštines, šalmą, pentinus ant abiejų kojų ir didelį tigro ar leopardo kailį, kuris dengia kairį husaro petį. Žirgas turi būti augalotas, gražus, gero žingsnio. Aksominis balnas su diržais išlaiko raitelį balne gavus stiprų ieties smūgį. Husaras turi pistoletą ir kardą. Kautynių metu jis ištraukia savo kardą ir pakabina jį ant dešinio riešo, kad galėtų laisvai valdyti ietį, kuri mūšio metu yra pagrindinis jo ginklas“.


XVII a. sparnuotų husarų šarvai