2016 m. balandžio 26 d., antradienis

Apsauga nuo myžnių

XIX a. senos geros Anglijos miestai nebuvo itin švarūs. Viešieji tualetai tik pradėti statyti, jų katostrofiškai trūko, tad iš pub'ų grįžtantys vyrukai mėgdavo nusišlapinti ten, kur tik rasdavo patogią vietelę. 

Matyt, reiškinys šis buvo masinis, nes nesusilaikančiais myžniais nuolat piktinosi to meto laikraščiai.


Pastatų savininkai gynė savo turtą kaip įmanydami. Prie namų sienų pradėtos tvirtinti nuožulnios konstrukcijos, kurios vadintos urine deflectors (šlapimo nukreipėjais). Sistema paprasta. Šlapinies ant sienos, o viskas bėga tau ant kelnių ar į batus. Kai kur šie „nukreipėjai“ išliko iki mūsų dienų. 


Londonas. Fleet Street


Londonas. Fleet Street.


O čia, kad nesišlapintų kampe. Irgi Londonas. Tauerio tiltas.


Kito miesto - Notinghamo tarpuvartė. 


O čia kiek kitoks išradimas. Irgi Londone. Kadangi daugelis myžnių visgi turi šiek tiek gėdos, atlikdami reikalus jie stengiasi būti kuo mažiau matomi. Tokia metalinė apsauga neleido glaustis prie sienos ar prieiti arčiau kampo. Tikėtasi, kad potencialus myžnius bijos būti pastebėtas ir nueis kur nors kitur.


Dar vienas pavyzdys.


Būdavo ir taip. Viktorijos laikų "šlapimo deflektorius". Malvernas, Anglija.


Vėl Londonas. Nežinau, kiek tokios grėsmingos konstrukcijos gelbėjo kampus, bet, matyt, gelbėjo, jeigu jas tvirtino.


Dviguba apsauga. Tiesa, neaišku kam dar metaliniai spygliai reikalingi.