2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Užkeiktasis Gotlandas ir pirmoji salos bažnyčia

Pasak XIII a. šaltinio „Gutasaga“ (Gotų saga), žilais laikais Gotlandas buvo užkeikta, paslaptinga vieta. Iš jūros gelmių sala - vaiduoklis pakildavusi tik naktimis, o paryčiais vėl nugrimzdavo į jūrą. Visa tai vyko iki tol kol į salą atvyko legendinis Tjalfis (Þjálfi) ir sukūrė ten ugnį. 

Nuo to laiko sala daugiau nebegrimzdo, o Tjalfis, kurio vardas gotų kalba buvo Tjelvaras (Þjelvar), tapo legendiniu gotų tautos protėviu. Beje, kituose skandinavų šaltiniuose minėtasis Tjalfis aprašomas kaip dievo Toro padėjėjas ir palydovas, nors buvęs paprastas valstiečio sūnus.

 
Kai „žemyninė“ Skandinavija jau buvo krikščioniška, Gotlandas dar buvo pagoniškas, o jo gyventojai priešinosi bet kokiems bandymams nešti naują tikėjimą. Toje pačioje sagoje apie pirmuosius bandymus įtvirtinti saloje krikščionybę rašoma:

Nors gotai buvo pagonys, jų pirkliai plaukiojo su prekėmis į visas šalis: tiek pagoniškas, tiek krikščioniškas. Ten pirkliai susipažino su krikščioniškais papročiais. [Ir] tuomet kai kurie [iš jų] pasikrikštijo ir atveždavo į Gotlandą krikščionių dvasininkus. Botairas iš Akebäcko buvo vardu tas, kas pastatė bažnyčią toje vietoje, kuri dabar vadinama Kulasteþaru. Šalis nepanoro taikytis su tuo ir ją sudegino: todėl [toji vieta] dabar vadinama Kulasteþar („sudeginta vieta“)“.


Nuotraukose Kulasteþaras - „Sudeginta vieta“, kur stūksojo pirmoji Gotlando bažnyčia.