Pasak
XIII a. šaltinio „Gutasaga“ (Gotų saga), žilais laikais
Gotlandas buvo užkeikta, paslaptinga vieta. Iš jūros gelmių sala
- vaiduoklis pakildavusi tik naktimis, o paryčiais vėl nugrimzdavo
į jūrą. Visa tai vyko iki tol kol į salą atvyko legendinis
Tjalfis (Þjálfi) ir sukūrė ten ugnį.
Nuo to laiko sala daugiau
nebegrimzdo, o Tjalfis, kurio vardas gotų kalba buvo Tjelvaras
(Þjelvar), tapo legendiniu gotų tautos protėviu. Beje, kituose
skandinavų šaltiniuose minėtasis Tjalfis aprašomas kaip dievo
Toro padėjėjas ir palydovas, nors buvęs paprastas valstiečio
sūnus.
Kai
„žemyninė“ Skandinavija jau buvo krikščioniška, Gotlandas
dar buvo pagoniškas, o jo gyventojai priešinosi bet kokiems
bandymams nešti naują tikėjimą. Toje pačioje sagoje apie
pirmuosius bandymus įtvirtinti saloje krikščionybę rašoma:
„Nors
gotai buvo pagonys, jų pirkliai plaukiojo su prekėmis į visas
šalis: tiek pagoniškas, tiek krikščioniškas. Ten pirkliai
susipažino su krikščioniškais papročiais. [Ir] tuomet kai kurie
[iš jų] pasikrikštijo ir atveždavo į Gotlandą krikščionių
dvasininkus. Botairas iš Akebäcko buvo vardu tas, kas pastatė
bažnyčią toje vietoje, kuri dabar vadinama Kulasteþaru. Šalis
nepanoro taikytis su tuo ir ją sudegino: todėl [toji vieta] dabar
vadinama Kulasteþar („sudeginta vieta“)“.
Nuotraukose
Kulasteþaras - „Sudeginta vieta“, kur stūksojo pirmoji Gotlando
bažnyčia.
