2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

"Skydų siena" ir "kiaulės snukis"

Pagrindinė kovinė vikingų rikiuote buvo „skydų siena“ (skjaldborg). Kariai stovėjo petis petin laikydami skydus taip, kad tie liesdavo vienas kitą ar net dalinai uždengdavo. Tačiau tai nebuvo susigrūdimas, kadangi kiekvienam kariui reikėjo vietos užsimoti kalaviju ar kirviu. 

 Pasipylus priešo strėlėms vidinių gretų kariai pakeldavo skydus, tada rikiuotė primindavo romėnų "vėžlį".



Skydų siena. Apsisaugojimas nuo strėlių

Už skydų sienos stovėjo ietininkai ar kariai su ilgakočiais kirviais, kurie kirto ir smaigstė priešą virš pirmosios saviškių gretos galvų. Jei karių skaičius buvo didesnis, formuotos kelios viena už kitos esančios „sienos“. 


Romėnų "vėžlys"

Prieš tokią sieną efektyviausia puolamoji rikiuotė buvo „kiaulės snukis“ arba „pleištas“ (svynfylking), kurioje pirmą gretą sudarydavo vienas arba du kariai, antrą – trys, trečia – penki ir tt. Kraštiniai persidengdavo skydais, o esantys „kiaulės“ viduryje smaigstė ietimis. Pirmieji kariai bandydavo prasiveržti pro silpniausias „skydų sienos“ vietas, o žengę už jų – „platindavo tarpą“.


"Kiaulės snukis" arba "pleištas"

Jei „skydų sieną“ pavykdavo pralaužti, gretos pakrikdavo. Čia labai daug priklausydavo nuo vado, kuris arba sugebėdavo žaibiškai pergrupuoti jėgas į naują rikiuotę ar kelias atskiras rikiuotes, arba stengdavosi vadovauti paskirai pabirusiems kariams.

Pagrindinis mūšio taikinys paprastai buvo priešo vadas. Vadą su jo draugovininkais – to meto karybos profesionalais, siejo asmeninės ištikimybės priesaika, tad nukauti vadą buvo nelengva. Žuvus vadui, priesaika jam automatiškai nustodavo galioti, tačiau neretai nutikdavo, kad kariai įnirtingai priešinosi net po savo vado žūties.