2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Runų paminklas sau

Būna gi, kad seni žmonės patys pasirūpina būsimomis savo laidotuvėmis, renka joms pinigus ir pan. ("kad vaikams nereikėtų rūpintis"). Kartais dar būdami gyvi užsako paminklą, iškala jame visus užrašus, išskyrus, žinoma, mirties datą. Pasirodo, seniau žmonės irgi panašiai mąstė. 

Štai, pavyzdžiui, XI a. Tilitsės akmuo, esantis Lolando saloje, Danijoje. Užrašas runomis skelbia:


„Eskilas Sulkesønas pastatė šį akmenį sau. Tol stovės akmuo, kol bus šis Eskilo užrašas. Tepadeda jo sielai Kristus ir Šventasis Mykolas“.

Originalus užrašas:

eskil : sulka : sun : let : res(a) ¶ sten : þena : eft : sialfan ¶ sik * e mun * stanta * meþ * sten ¶ lifiR * uitrint * su * iaR * uan * eskil 
kristr * hialbi * siol * hans ¶ aok * santa * migael“

Taigi, žmogus nesikliovė giminaičių malone po mirties, o gal tiesiog jų neturėjo.  Beje, prie šio teksto yra kitas įrašas, iškaltas kiek vėliau ir nelabai besisiejantis su pirmuoju:

„Tokė (vyriškas vardas) iškalė šias runas uošvienei Thorai, gerai moteriai“

Ar Eskilą su Tokę siejo kažkokie giminystės ryšiai - iki šiol neaišku. Bet, matyt, Tokės uošvienė buvo išties gera, kad žentas jos garbei akmenį išmargino. Beje, jei Tokė ryžosi savo užrašu paženklinti paminklinį akmenį, tai kaip vandalizmo aktas (pagal mūsų laikų normas) ar šventvagystė gaunas... 


Minėtasis akmuo

**
Sekite tag'ą runos