Nuo 1253 metų, valdant Henrikui III, kuomet Londono
gatvėse pasirodė naktiniai sargai, vadinami „night-watchman“
(naktiniai prižiūrėtojai, sargai) arba tiesiog „watchman“
(prižiūrėtojai, sargai) ir iki pat 1830 metų, kai seras Robertas
Peelas įkūrė naujo tipo policiją, – naktinis Londonas buvo
tamsus ir nesaugus.
Iki Didžiųjų pilietinių karų (1642 - 1646 m.,
1648 - 1649 m., 1649 - 1651 m.) gatvės buvo apšviestos kur ne kur.
Jas apšviesdavo tik krintanti pro langus šviesa ar žibintai,
kuriuos labai jau nenoriai prie savo namų kabindavo šeimininkai.
Kelios apgailėtinos, mirksinčios lempos sklaidydavo tamsą ir
klaidindavo praeivius prieblandoje. Dar vienas "apšvietimo
būdas" - naktinių sargų nešiojami žibintai. Miesto sargai
nustatytu laiku praeidavo gatve nešini žibintu: taip taupymo
sumetimais buvo suderinta ir tvarkos priežiūra, ir gatvių
apšvietimas.
Taigi, patys pirmieji Henriko III- jo (1216 - 1272
m.) laikų Londono naktiniai sargai turėjo nešiotis su savimi ant
ilgos lazdos galo prikabintą ugnies puodą - vadinamąjį „cresset“.
Tai buvo paprasčiausias senas indas, besilaikantis ant šakių
pavidalo laikiklio. Puodo viduje įtaisytas smaigalys, kurį
apvyniodavo dervoje išmirkyta virve. Toks deglas spragsėdamas
degdavo blyškia liepsna, o dūmai dvokdavo. Kaskart tuo pačiu
maršrutu ir tuo pat laiku žingsniuojančius nakties sargus būdavo
lengva pastebėti, tad įvairaus plauko nusikaltėliai turėdavo
pakankamai laiko pasprukti.
Ugnies puodą nešantis miesto sargas
"Cressets" - ugnies puodai
"Stacionarus" ugnies puodas
Nakties sargyba buvo įsteigta dėl klestinčio
nusikalstamumo. Plėšikai siautėdavo gaujomis, kurias sudarė
šimtas (kartais ir daugiau) nusikaltėlių. Nieko nestebino turtingų
namų apgultis ir visų, pasipainiojusių kelyje, žudynės.
Įsteigus miesto sargų tarnybą nukentėjusieji nuo
plėšikų turėjo teisę prisiteisti nuostolių kompensavimą iš
tos vietos, kurioje įvyko apiplėšimas, sargų. Tai buvo savotiška
bauda jiems už blogą darbą.
Raginis XVII a. pradžios žibintas
Jokūbo I - ojo (1603 - 1625 valdymo m.) laikų
Londono sargai niekuo nesiskyrė nuo savo pirmtakų. Jie nešiojosi
su savimi alebardą ir raginį žibintą (žibinto langeliai – iš
rago), apsaugai nuo šalčio ir blogų orų dėvėjo gabardiną,
sujuostą odiniu diržu, galvą dengė nemenka skrybėlė. Miesto
sargai paprastai buvo vargšai, prastos sveikatos vyrukai. Valstybė
juos aprūpindavo nesunkiais darbais, kad jie tiesiog nepakliūtų į
elgetų prieglaudas. Eidami savo maršrutu sargai taip pat nenorėjo
rizikuoti savo kailiu, tad skambindavo varpeliais, kad vagys ir
plėšikai trauktųsi šalin.
Remiantis 1416 m. Londono mero potvarkiu visi
aukštesnio luomo namų savininkai mokėjo mažesnį mokestį savo
miestelių merijoms, bet sutemus nuo Visų šventųjų dienos iki pat
Grabnyčių (vasario 2d.) prie savo namų privalėjo degti žibintą
praeivių patogumui.
Gatvėmis žingsniavę naktiniai sargai pranešdavo
laiką ir apsiribodavo trumpomis naujienomis. Pavyzdžiui: „Past
eleven, and a starlight night“ (po vienuolikos ir žvaigždėta
naktis), ar „Past one o`clock, and a windy morning“ (po pirmos ir
vėjuotas rytas). Tačiau neapsieita ir be kuriozų. Kaip pasakojama,
vėlai grįžtantys iš smuklės vyrai nutarė pajuokauti.
Bastydamiesi Londono gatvėmis jie mėgdžiojo naktinių sargų
balsus skelbdami, kad netrukus įvyksiąs žemės drebėjimas.
Sakoma, kad nemažai londoniečių baisiausiai persigando.
Aliejinio žibinto įžiebimas
Nusikalstamumas Londono gatvėse klestėjo iki pat
XVIII a. vidurio. Apiplėšinėjama buvo visur, o plėšikai net
nelaukdavo tamsos. Policijos darbas buvo visiškai neefektyvus iki
tol, kol 1744 metais gatvių saugumu susirūpinęs meras kreipėsi į
karalių Jurgį II. Buvo imtasi priemonių. Kalėjimas ir kartuvės
padarė savo darbą – išvalė gatves nuo įvairaus plauko
nusikaltėlių. Iš naujų mokesčių mokesčio merija pasirūpino
gatvių apšvietimų.
Atsirado aliejiniai žibintai, vėliau juos pakeitė
dujiniai. To meto panikuotojai gąsdino, kad dujos užnuodys orą ir
susprogdins miestą. Pamažu po Londono gatvėmis nutiesta ne mažiau
kaip 2000 mylių dujinių vamzdynų. Jų šviesa pakeitė Londono
vaizdą, – jis tapo matomas dvidešimties mylių atstumu.
Virginija Buškevičiūtė - Lukauskienė
daugiau autorės
rašinių rasite čia
