2016 m. kovo 30 d., trečiadienis

Londono gatvių apšvietimo istorija

Nuo 1253 metų, valdant Henrikui III, kuomet Londono gatvėse pasirodė naktiniai sargai, vadinami „night-watchman“ (naktiniai prižiūrėtojai, sargai) arba tiesiog „watchman“ (prižiūrėtojai, sargai) ir iki pat 1830 metų, kai seras Robertas Peelas įkūrė naujo tipo policiją, – naktinis Londonas buvo tamsus ir nesaugus.

Iki Didžiųjų pilietinių karų (1642 - 1646 m., 1648 - 1649 m., 1649 - 1651 m.) gatvės buvo apšviestos kur ne kur. Jas apšviesdavo tik krintanti pro langus šviesa ar žibintai, kuriuos labai jau nenoriai prie savo namų kabindavo šeimininkai. Kelios apgailėtinos, mirksinčios lempos sklaidydavo tamsą ir klaidindavo praeivius prieblandoje. Dar vienas "apšvietimo būdas" - naktinių sargų nešiojami žibintai. Miesto sargai nustatytu laiku praeidavo gatve nešini žibintu: taip taupymo sumetimais buvo suderinta ir tvarkos priežiūra, ir gatvių apšvietimas.
 
Taigi, patys pirmieji Henriko III- jo (1216 - 1272 m.) laikų Londono naktiniai sargai turėjo nešiotis su savimi ant ilgos lazdos galo prikabintą ugnies puodą - vadinamąjį „cresset“. Tai buvo paprasčiausias senas indas, besilaikantis ant šakių pavidalo laikiklio. Puodo viduje įtaisytas smaigalys, kurį apvyniodavo dervoje išmirkyta virve. Toks deglas spragsėdamas degdavo blyškia liepsna, o dūmai dvokdavo. Kaskart tuo pačiu maršrutu ir tuo pat laiku žingsniuojančius nakties sargus būdavo lengva pastebėti, tad įvairaus plauko nusikaltėliai turėdavo pakankamai laiko pasprukti.


Ugnies puodą nešantis miesto sargas


"Cressets" - ugnies puodai


"Stacionarus" ugnies puodas 

Nakties sargyba buvo įsteigta dėl klestinčio nusikalstamumo. Plėšikai siautėdavo gaujomis, kurias sudarė šimtas (kartais ir daugiau) nusikaltėlių. Nieko nestebino turtingų namų apgultis ir visų, pasipainiojusių kelyje, žudynės. 
 
Įsteigus miesto sargų tarnybą nukentėjusieji nuo plėšikų turėjo teisę prisiteisti nuostolių kompensavimą iš tos vietos, kurioje įvyko apiplėšimas, sargų. Tai buvo savotiška bauda jiems už blogą darbą. 


Raginis XVII a. pradžios žibintas

Jokūbo I - ojo (1603 - 1625 valdymo m.) laikų Londono sargai niekuo nesiskyrė nuo savo pirmtakų. Jie nešiojosi su savimi alebardą ir raginį žibintą (žibinto langeliai – iš rago), apsaugai nuo šalčio ir blogų orų dėvėjo gabardiną, sujuostą odiniu diržu, galvą dengė nemenka skrybėlė. Miesto sargai paprastai buvo vargšai, prastos sveikatos vyrukai. Valstybė juos aprūpindavo nesunkiais darbais, kad jie tiesiog nepakliūtų į elgetų prieglaudas. Eidami savo maršrutu sargai taip pat nenorėjo rizikuoti savo kailiu, tad skambindavo varpeliais, kad vagys ir plėšikai trauktųsi šalin. 

Remiantis 1416 m. Londono mero potvarkiu visi aukštesnio luomo namų savininkai mokėjo mažesnį mokestį savo miestelių merijoms, bet sutemus nuo Visų šventųjų dienos iki pat Grabnyčių (vasario 2d.) prie savo namų privalėjo degti žibintą praeivių patogumui. 
 
Gatvėmis žingsniavę naktiniai sargai pranešdavo laiką ir apsiribodavo trumpomis naujienomis. Pavyzdžiui: „Past eleven, and a starlight night“ (po vienuolikos ir žvaigždėta naktis), ar „Past one o`clock, and a windy morning“ (po pirmos ir vėjuotas rytas). Tačiau neapsieita ir be kuriozų. Kaip pasakojama, vėlai grįžtantys iš smuklės vyrai nutarė pajuokauti. Bastydamiesi Londono gatvėmis jie mėgdžiojo naktinių sargų balsus skelbdami, kad netrukus įvyksiąs žemės drebėjimas. Sakoma, kad nemažai londoniečių baisiausiai persigando. 


Aliejinio žibinto įžiebimas

Nusikalstamumas Londono gatvėse klestėjo iki pat XVIII a. vidurio. Apiplėšinėjama buvo visur, o plėšikai net nelaukdavo tamsos. Policijos darbas buvo visiškai neefektyvus iki tol, kol 1744 metais gatvių saugumu susirūpinęs meras kreipėsi į karalių Jurgį II. Buvo imtasi priemonių. Kalėjimas ir kartuvės padarė savo darbą – išvalė gatves nuo įvairaus plauko nusikaltėlių. Iš naujų mokesčių mokesčio merija pasirūpino gatvių apšvietimų.

Atsirado aliejiniai žibintai, vėliau juos pakeitė dujiniai. To meto panikuotojai gąsdino, kad dujos užnuodys orą ir susprogdins miestą. Pamažu po Londono gatvėmis nutiesta ne mažiau kaip 2000 mylių dujinių vamzdynų. Jų šviesa pakeitė Londono vaizdą, – jis tapo matomas dvidešimties mylių atstumu. 


Virginija Buškevičiūtė - Lukauskienė
 daugiau autorės rašinių rasite čia