XIX a.
gyvenęs vikingų epochos specialistas, Švedijos istorikas Andersas
Magnusas Stringholmas rašo, kad sagose sutinkama užuominų apie
kietus, garbės ištroškusius vyrukus, kurie bastėsi po šalį ir
kibo prie visų sutiktų vyrų su pasiūlymais kautis (toks senovinis
„Duok cigaretę!“ analogas).
Pretekstas
kautynėms galėjo būti tyčinis sutiktojo įžeidimas, ar tiesiog
pareiškimas, kad vietos vyrų tarpe nėra prilygstančių klajūnui
jėga. Žinoma, to meto karštas skandinaviškas temperamentas tokio
įžūlumo pakęsti negalėjo, tad paprastai buvo tariamasi dėl
kovos. Beje, tos kovos, priklausomai nuo įžeidimo rimtumo, toli
gražu ne visuomet baigdavosi mirtimi, o pralaimėti išties
stipresniam priešininkui nebuvo laikoma gėda. Gėda buvo nuryti
įžeidimą ar neatvykti į sutartą vietą.
Na, o tokie
„garbės ieškantys“ klajūnai, ko gero, keldavo nemažai
problemų visose apylinkėse ir vargu ar ilgai gyveno. Laukti jų
tikrai niekas nelaukė, o užpulti vieną pagyrūną būriu buvo
laikoma didele negarbe.
