"Kuris čia pats kiečiausias?"

XIX a. gyvenęs vikingų epochos specialistas, Švedijos istorikas Andersas Magnusas Stringholmas rašo, kad sagose sutinkama užuominų apie kietus, garbės ištroškusius vyrukus, kurie bastėsi po šalį ir kibo prie visų sutiktų vyrų su pasiūlymais kautis (toks senovinis „Duok cigaretę!“ analogas). 

Pretekstas kautynėms galėjo būti tyčinis sutiktojo įžeidimas, ar tiesiog pareiškimas, kad vietos vyrų tarpe nėra prilygstančių klajūnui jėga. Žinoma, to meto karštas skandinaviškas temperamentas tokio įžūlumo pakęsti negalėjo, tad paprastai buvo tariamasi dėl kovos. Beje, tos kovos, priklausomai nuo įžeidimo rimtumo, toli gražu ne visuomet baigdavosi mirtimi, o pralaimėti išties stipresniam priešininkui nebuvo laikoma gėda. Gėda buvo nuryti įžeidimą ar neatvykti į sutartą vietą.

Na, o tokie „garbės ieškantys“ klajūnai, ko gero, keldavo nemažai problemų visose apylinkėse ir vargu ar ilgai gyveno. Laukti jų tikrai niekas nelaukė, o užpulti vieną pagyrūną būriu buvo laikoma didele negarbe. 

Panaši tema:
Apie saksų dvikovų papročius