2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Hurlingas - senas airių pasididžiavimas

Hurlingas arba gėlų futbolas yra turtingą istoriją turinti sporto šaka. Jis laikomas pačiu seniausiu Europos lauko žaidimu. Šio airių nacionalinio sporto tempas tiesiog pašėlęs, jis netgi vadinamas pačiu greičiausiu žaidimu „ant žolės“. Angliškas sporto pavadinimas hurling greičiausiai kilo iš žodžio hurtle, reiškiančio „kažką mesti arba numušti dideliu greičiu“. 

Airijos istorijoje ir mitologijoje hurlingas (airių k. iománaíocht arba iomáint) užima garbingą vietą. Mitologiniame cikle pasakojama, kad 1272 m. pr. Kr. Mėjo grafystėje įvyko mūšis – Cath Maige Tuired, kuriame susikovė vietinė gentis Fir Bolg ir atėjūnai Tuatha De Danann. Prieš prasidedant mūšiui abi kariuomenės nutarė surengti hurlingo varžybas, kuriose dalyvavo po 27 geriausius žaidėjus. Aršų ir kruviną žaidimą laimėjo šeimininkai Fir Bolg, bet mūšyje juos sutriuškino atvykėliai.
 
V a. brehonų teisėje buvo numatytos kompensacijos patyrus sužeidimą varžybų metu, o už tyčinį smūgį kitam žaidėjui lazda taikyta baudžiamoji atsakomybė.


Kadras iš filmo „The wind that shakes the barley“, 2006 m.
 
Bene plačiausiai žinomas rašytinis hurlingo paminėjimas datuojamas XII a. viduramžių manuskripte pasakojama apie garsųjį airių mitologinį didvyrį Cu Chulainn. Dar būdamas vaikas, jis nudobė pėdsekį šunį – su savo camán (hurlingo lazda) numušė kamuoliuką taip stipriai, kad tas, pataikęs skalikui į nasrus, kiaurai juos perplėšė.
 
Didelė tikimybė, kad hurlingo varžybos buvo kasmetinių Tailteann žaidynių pagrindinis akcentas. Šios pusiau legendinės žaidynės yra bene seniausias ir gausiausiai aprašytas reguliarus sporto renginys pasaulyje. Jos rengtos kasmet nuo 1800 m. pr. Kr. iki 1180 m., o po normanų invazijos palaipsniui buvo pamirštos.


Finansų ministras ir Airių respublikonų brolijos prezidentas Michaelas Collinsas (airių k. Mícheál Ó Coileáin) išmeta kamuoliuką Lensterio finale, kuriame susikovė Dublino ir Kilkenio komandos, 1921 m.

Bėgant laikui anglosaksų ir normanų valdovai ryžtingai stengėsi išnaikinti hurlingą, kaip ir daugelį kitų Airijos kultūros formų. Nepaisant pavergėjų pastangų, žaidimo populiarumas neslūgo.
 
1884 m. buvo įkurta Gėlų atletikos asociacija, kuri užsiėmė airiškų sporto šakų ir tradicijų propagavimu bei rėmimu. Jos pastangų rezultatas – hurlingo populiarumas nuolat auga, mūsų laikais varžybų finalas yra reikšmingas įvykis Airijos sporte.
 
Hurlingas – tai ne šiaip žaidimas, o airių nacionalinio pasididžiavimo objektas. Amžiams bėgant šis sportas nevirto komerciniu. Juo užsiimama dėl smagumo ir pagarbos šalies istorijai, todėl hurlingą drąsiai galima vadinti „didžiu mėgėjų sportu“.


Ketvirtfinalio akimirka - geriausia Airijos sporto nuotrauka 2013 m. 
  
Nepaisant mėgėjiškumo aspekto, tai labai pavojingas sportas. Hurlingas žaidžiamas ant žolės 130–145 m ilgio ir 70–80 m pločio stačiakampėje aikštėje. Dvi komandos po 15 žaidėjų turi uosines lazdas plokščiais galais (anglų k. hurley, airių k. camán), kuriomis mušinėja sliotar – iš kamščiamedžio žievės pagamintą mažą kamuoliuką. Žaidimo trukmė – du kėliniai po 35 min. ir du pratęsimai po 10 min.
 
Kamuoliuką galima sugauti ranka ir nešti per aikštę, bet perduoti komandos draugui leidžiama tik smūgiuojant lazda, paspiriant arba mušant ranka. Jei norima nešti kamuoliuką daugiau negu keturis žingsnius, jį privalu uždėti ant lazdos galo ir balansuojant bėgti arba varytis lazda. Jei sliotar nukrenta ant žemės, jį galima tik numušti lazda arba spirti, imti rankomis draudžiama. Pažeidus taisykles, mušami baudiniai iš tos vietos, kurioje žaidėjas suklydo.


Hurlingo aikštė negyvenamoje Inis Toirc saloje prie Mėjo grafystės krantų

Žaidimo tikslas – pelnyti įvartį įmušant kamuoliuką į vartus, kurie tokio pat dydžio, kaip futbole. Įvartis atneša komandai tris taškus, o praskriejęs virš vartų skersinio kamuoliukas papildo sąskaitą vienu tašku. Pagrindinė taktika – rinkti tašką po taško, o įvarčių siekti tik esant idealiai situacijai. Vartininkas turi šiokį tokį pranašumą prieš kitus žaidėjus, nes jo lazdos plokščioji dalis dvigubai didesnė už kitų žaidėjų.


  Sporto inventorius
 
Hurlingo inventorius – beveik metro ilgio lazda ir kamuoliukas, kuris yra gana minkštas. Žaidėjai įprastai dėvi šalmus, bet dauguma pradėjo juos nešioti tik XX a. pabaigoje. Sužeidimų rizika pakankamai aukšta, dažniausiai išmušami priekiniai dantys.
 
Visgi hurlinge kraujo balos nesilieja labai dažnai, visų pirma todėl, kad įprasta žaisti sąžiningai. Vyrai užsiima hurlingu ne dėl pinigų, bet dėl garbės. Žaidimas kietas ir agresyvus, o arbitrai griežti ir gerbiami. Kai rungtynės pasibaigia, aikštė sutvarkoma, o žaidėjai nusivelka uniformas ir kitą rytą eina į darbus.
 
Mėgėjiška hurlingo pusė lemia tai, kad žemas pajamas gaunantys visuomenės sluoksniai sudaro didžiąją sirgalių dalį. Daugumą varžybų galima stebėti nemokamai arba klausyti transliacijų per vietines radijo stotis.


Airijos hurlingo čempionato finalas, 2009 m.

Kiekvienas miestelis ar miestas turi nuosavą hurlingo klubą, o pajėgiausios komandos rungiasi grafysčių lygų varžybose. Jų nugalėtojai susitinka tarpusavyje Airijos hurlingo čempionate. 2015 m. čempionato finalas vyko Dubline, o bendras žiūrovų skaičius siekė 800 tūkst. Tai buvo žiūrimiausias renginys per televiziją.
 
Modernėjant visuomenei hurlingas išlaikė savo autentiškumą – žaidimo inventorius vis dar gaminamas rankiniu būdu pagal senąsias technologijas. Port Lách mieste veikia hurlingo kamuoliukų gamykla, kuri užima mažą senos mokyklos patalpą. Gamybos procesą sudaro keturios operacijos, nėra surinkimo linijos. Iš odos, kamščio, elastinio pluošto ir siūlų darbininkai pagamina kamuoliuką tokiu pat būdu, kaip ir prieš 500 metų.


Camogie kadras, 2012 m.

Airiai – karinga tauta, tad hurlingą žaidžia ir merginos. Tiesa, jis vadinamas camogie, o nuo vyriškojo hurlingo jį skiria tik inventoriaus dydis. Pavadinimą sugalvojo airių rašytojas Tadhg Ó Donnchadha 1903 m. – camóg yra mažybinė vyriško hurlingo lazdos camán forma.
 
Šis greitas sportas populiarus visur, kur gyvena didelės airių kolonijos – Didžiojoje Britanijoje, Argentinoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje.


Vienas geriausių visų laikų puolėjas Ray Cumminsas (dešinėje)

Pirmą ir vienintelį kartą hurlingo žaidėjai susirungė 1904 m. Sent Luiso Olimpinėse žaidynėse, nors į oficialią žaidynių programą ši sporto šaka niekada nebuvo įtraukta.

Video:


Diana Pachomovaitė, "Istorijos įdomybės",
  publikuota 15min puslapyje




**
Sekite tag'ą sportas