Keliose skandinavų sagose užsimenama
apie keistą užstalės pramogą – mėtymąsi kaulais (hnútukast).
Sprendžiant iš „Sagos apie Bardą – Sniego kalno asą“
(Bárðar saga Snæfellsáss), tai buvo užstalės žaidimas,
kuriam naudoti nuo puotos likę kaulai.
Mėtomi jie buvo, ko gero, komandiniu
principu, į priešais sėdintį svečią, nors „Sagoje apie Hrolfą
Kartį“ pasakojama, kad konungo kariai kas vakarą linksmindamiesi
svaidė kaulus į vargšą pas juos užklydusį jaunuolį, kuris neturėjo narsos apsiginti: „Kai
jiems valgant pasitaiko kaulai, jie mėto į jį. Pataikę kaulai
rimtai sužeidžia, ir aš nežinau, gyvas jis [jaunuolis] ar ne“
(Hrólfs saga kraka / Böðvars þáttr).
Sunku pasakyti, kokios buvo šios
pramogos taisyklės. Sužeisti buvo tikslas, ar tiesiog pataikyti.
„Sagoje apie Bardą – Sniego kalno asą“ pagrindinis herojus,
kartu su savo žmonėmis, pasibaigus puotai mėto kaulus į milžinus
– žmogėdras:
„Štai Kolbjorno žmonės pradėjo
gerti be saiko. Greitai visi prisigėrė kaip kiaulės ir pradėjo
taip garsiai kalbėti, kad oloje dusliai nuskambėjo aidas.
Kolbjornas priėjo prie Tordo ir pasakė:
- Kaip norėtum pasilinksminti, žente?
Pagal namų įstatymus turėtum spręsti tu.
Gestas paskubėjo su atsakymu:
- Tegul tavo žmonės linksminasi kaip
jiems labiau patinka. Norite pamėtyti kaulus (hnútukast) ar
eiti imtynių (glima)?
Čia Glamas griebė vieną didelį
kaulą ir labai stipriai metė, taikydamas tiesiai į Tordą. Gestas
tai pamatė ir tarė:
- Leiskite man pažiūrėti į šitą
žaidimą, kadangi aš labiau pratęs jį žaisti už jus.
Taip jis ir padarė. Pagavo kaulą ore
ir švystelėjo atgal. Jis pataikė Glamu į akį su tokia jėga, kad
ta iškrito ant skruosto. Glamui tai nepatiko ir jis sustūgo it
vilkas.
Jo įbrolis Amas išvydo žaizdą,
iškart griebė tą patį kaulą ir metė į Torvaldą. Tačiau
Tordas pagavo skriejantį kaulą ir sviedė atgal. Kaulas pataikė
Amui į skruostą ir sutraiškė jam žandikaulį. Oloje kilo didelis
triukšmas.
Tada Skramas griebė neįtikėtinai
didelį šlaunikaulį ir labai stipriai jį metė, taikydamas į
Gestą, todėl kad šis sėdėjo tiesiai priešais jį. Gestas pagavo
kaulą ir metė atgal be jokio gailesčio. Kaulas pataikė Skramui į
ranką su tokia jėga, kad toji lūžo. Dabar milžinai sustūgo
garsiau nei galima aprašyti. Jų aimanos buvo panašesnės į
numirėlių staugimą, nei į gyvų žmonių balsus”.
Paveiksliukas:
Vikingų puota, Francesca Baerald pieš.
