2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Freikorps. Kontrrevoliucijos smogikai

Iškart po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje susiformavo „fraikorai“. Fraikorais (Freikorps, frei – laisvas, nepriklausomas, korps – korpusas) buvo vadinamos neoficialios karinės organizacijos, kurioms vadovavo aukšti kaizerinės Vokietijos karininkai. 

Fraikorai dažniausiai vadinti pagal savo vadų pavardes (pavyzdžiui, Freikorps Epp - Franzo von Eppo fraikoras) arba pagal veikimo teritoriją (pavyzdžiui, Freikorps Oberland - Oberlando fraikoras). Beje, pats žodis „fraikoras“ pavadinime buvo nebūtinas, kadangi dalis fraikorų galėjo vadintis „jūrų brigadomis“, „divizijomis“ ar „savanorių korpusais“.


 "Apgink mūsų Tėvynę!". Į freikorą kviečiantis stoti to meto plakatas


Kaukolė ir sukryžiuoti kaulai - skiriamasis fraikorų simbolis. Vėliau kaukolė nukeliavo į nacių SS simboliką.

Versalio taikos sąlygomis Vokietijos kariuomenė buvo smarkiai apmažinta. Šalį ištiko neregėtas ekonominis nuosmukis, o tai buvo paranku neregėtai suaktyvėjusiems komunistams, prie kurių prisijungė ir dalis jiems simpatizuojančių kareivių. Tai šen, tai ten raudonieji bandė įvykdyti perversmus, o 1919 m. balandžio 13 d. netgi paskelbė komunistinę Bavarijos Respubliką. Kariuomenei bei policijai susitvarkyti su raudonaisiais nelabai sekėsi ir čia į pagalbą jiems atėjo „privačios kariuomenės“ - fraikorai. 


Kai kurie fraikorai turėjo ne tik šarvuočius, bet ir tankus

Fraikorai daugiausia komplektuoti iš Pirmojo pasaulinio karo veteranų - nacionalistiškai ir antikomunistiškai nusiteikusių vyrukų. Pokario metais ginklų trūkumo nesijautė, be to, dalį fraikorų rėmė komunistų atėjimo į valdžią bijantys Vokietijos pramoninkai. Fraikorų nariai vilkėjo Vokietijos kariuomenės uniformą, vienu iš savo simbolių pasirinko kaukolę su sukryžiuotais kaulais. Oficialiai fraikorai nebuvo laikomi kariuomenės ar policijos dalimi, nors buvo organizuoti ir ginkluoti ne ką prasčiau. 


Fraikoro karys

Fraikoro būriai likvidavo raudonąją Bavarijos Respubliką, kartu su kariuomene malšino vadinamąjį spartakistų sukilimą Berlyne, užgniaužė komunistuojančių darbininkų „maištą“ Rūro srityje, vėliau kovojo prieš ginkluotus lenkų sukilėlius Silezijoje. Bene žymiausia fraikoro „akcija“, kurią įvykdė Waldemaro Pabsto vadovaujamas fraikoras – Raitų gvardiečių - šaulių divizija (Garde-Kavallerie-Schützen-Division) – dviejų kairiųjų lyderių - Rosos Luxemburg ir Karlo Liebknechto, sušaudymas. Gatvių mūšiuose Pirmojo pasaulinio girnas perėję fraikorininkai pasižymėjo nuožmumu, neregėtu įniršiu ir neapykanta "Vokietijai peilį į nugarą suvariusiems raudoniesiems išdavikams". Sučiupti "revoliucionieriai" dažnai šaudyti be jokio teismo tiesiog gatvėse. Kartais užmušami šautuvų buožėmis.


Nesvetima fraikorams buvo ir svastika. Taigi, Hitleris pasirinko ją iš turtingo radikalių jėgų simbolikos arsenalo. 


Atskirai reikėtų paminėti „Baltijos landeswehrą“, kurį sudarė Latvijos ir Estijos vokiečiai, o taip pat provokiški latviai ir estai. Šis Baltijos fraikoras kovojo ne tik prieš sovietus, bet ir prieš naujai sukurtas Latvijos bei Estijos kariuomenes. Baltijos fraikoro tikslas - buvusios Livonijos žemėse sukurti vokišką valstybę, arba (blogiausiu atveju) - padėti įsitvirtinti valdžioje provokiškoms jėgoms. Kaip žinia, jiems tai nepavyko ir dauguma „Baltijos landeswehro“ karių pasitraukė į Vokietiją. 


Gerhardo Rossbacho fraikoro (Sturmabteilung Rossbach) nariai su savo vėliava. Šio fraikoro kariai taip pat ant rankovių nešiojo raiščius su "R" raide

Bernhardo von Huelseno fraikoro rikiuotė
  
Visi fraikorai buvo išformuoti 1921 m., nuslūgus bolševizmo grėsmei. Dalis jų karių pradėjo taikų gyvenimą, kita dalis įstojo į sukarintas nacionalistines veteranų organizacijas (pavyzdžiui, į „Plieno šalmą“ (Stahlhelm), trečia – prisijungė prie vis augančio nacistinio judėjimo. 


Ugniasvaidžiais ginkluotas fraikoras gatvių mūšių metu


1919 m. Išdidaus vokiečių komunisto sušaudymas (nors pastarosios foto autentiškumas iki šio kelia daug klausimų).


R. Luxemburg memorialas Berlyne. Šioje vietoje 1919 m. sausio 15 d. ji buvo nušauta, o palaikai numesti į kanalą. 
 

Vėl gatvių mūšiai


Atakuojantys Franzo Xavero von Eppo fraikoro kariai


Skiriamasis F. von Eppo fraikoro ženklas - raidė "E" ant šalmų ir balta juosta


Svastika puikavosi ant  "Hermanno Erhardto jūrų brigados" šalmų, kurie šioje nuotraukoje dalina propagandinę medžiagą. Erhardto "jūrų brigadoje" tarnavo apie 6000 karių, nors su jūrų laivynu jie neturėjo nieko bendro. Šis fraikoras taip pavadintas todėl, kad pats H. Erhardtas buvo jūrų karininkas.


"Baltijos landeswehras" Rygos gatvėse. 


"Baltijos landesvero" karys


 1934 m., Miunchenas. Brüssowo fraikoro veteranai su savo vėliava nacių apsuptyje. Galima pagalvoti, kad buvę fraikorininkai entuziastingai sveikino A.Hitlerio atėjimą į valdžią, nors taip buvo toli gražu ne visais atvejais.

Reikalas tas, kad nemaža dalis fraikoro veteranų garsėjo monarchistinėmis pažiūromis ir jautė nostalgiją kaizerinei Vokietijai. Tad, nepaisant kovingo antikomunizmo, dažnai su nacių partijos politiką ir fiurerio išaukštinimu nesutiko. 

**
Uždrausta totalitarinė simbolika šiame įraše pateikiama pažintiniais ir šviečiamaisiais, o ne propagandos tikslais!