2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Apie tikėjimą sukeistais vaikais

Lietuvių sakmėse laumės sukeičia vaikus. Pasiima sveiką ir gražų, o į lopšelį deda laumiuką. Tačiau panašūs pasakojimai žinomi ir kitų kraštų tautosakoje. Germanų sakmėse kūdikius grobia troliai ir požemio nykštukai, keltų kilmės legendose – elfai ir fėjos. 

 

Fėja išsineša sveiką kūdikį, o tėvai lopšyje aptinka monstrą. 1780 m. šveicarų tapytojo Henry Fuseli kūrinys. 

Pagrobto kūdikio lopšyje palikta būtybė paprastai nieko nesiskiria nuo žmonių vaiko. Skirtumas pastebimas tik pagal kažkokius ypatingus ženklus (apsigimimas, keista „elfiška“ išvaizda) arba išryškėja ateityje (vaikas neauga arba auga labai ligotas). Jei kūdikis anksti mirdavo, paprastai manyta, kad tai paslaptingų būtybių pamestinukas, o tikrasis gyvena kažkur toli, pasakiškoje elfų ar fėjų karalystėje. Ten jis patarnauja naujiesiems savo šeimininkams ir nepažįsta tikrųjų tėvų. Šie pagoniški vaizdiniai buvo taip įsitvirtinę, kad net krikščioniška pasaulėžiūra nesugebėjo jų išstumti. Tik čia sveikus kūdikius vogdavo raguoti velniai. 


Velniūkštis sukeičia vaikus. XV a. pradžios italų dailininko Martino di Bartolomeo piešinio fragmentas 

Manoma, kad tikėjimas sukeistais vaikais gimė dėl didelio kūdikio mirtingumo. Žmonės nesuprato, kodėl toje pačioje šeimoje vieni gimsta tvirti ir sveiki, o kiti – ligoti, anksti miršta. Vaikams persidavusios genetinės tėvų ydos ir moterų persileidimai taip pat buvo nurašomi piktų dvasių veiklai. Įvairiuose Europos kraštuose gimė magiškos praktikos, kurių pagalba tėvai tikėjosi atgauti sveikus vaikus arba išvengti įsivaizduojamo jų grobimo. 


Du troliai vedasi pagrobtą žmonių vaiką. Švedų tapytojo Johno Bauerio 1913 m. piešinys