Lietuvių sakmėse laumės sukeičia vaikus. Pasiima
sveiką ir gražų, o į lopšelį deda laumiuką. Tačiau panašūs
pasakojimai žinomi ir kitų kraštų tautosakoje. Germanų sakmėse
kūdikius grobia troliai ir požemio nykštukai, keltų kilmės
legendose – elfai ir fėjos.
Fėja išsineša sveiką kūdikį, o tėvai lopšyje aptinka monstrą. 1780 m. šveicarų tapytojo Henry Fuseli kūrinys.
Pagrobto kūdikio lopšyje palikta būtybė paprastai
nieko nesiskiria nuo žmonių vaiko. Skirtumas pastebimas tik pagal
kažkokius ypatingus ženklus (apsigimimas, keista „elfiška“
išvaizda) arba išryškėja ateityje (vaikas neauga arba auga labai
ligotas). Jei kūdikis anksti mirdavo, paprastai manyta, kad tai
paslaptingų būtybių pamestinukas, o tikrasis gyvena kažkur toli,
pasakiškoje elfų ar fėjų karalystėje. Ten jis patarnauja naujiesiems savo šeimininkams ir nepažįsta tikrųjų
tėvų. Šie pagoniški vaizdiniai buvo taip įsitvirtinę, kad net
krikščioniška pasaulėžiūra nesugebėjo jų išstumti. Tik čia
sveikus kūdikius vogdavo raguoti velniai.
Velniūkštis sukeičia vaikus. XV a. pradžios italų dailininko Martino di Bartolomeo piešinio fragmentas
Manoma, kad tikėjimas sukeistais vaikais gimė dėl
didelio kūdikio mirtingumo. Žmonės nesuprato, kodėl toje pačioje
šeimoje vieni gimsta tvirti ir sveiki, o kiti – ligoti, anksti
miršta. Vaikams persidavusios genetinės tėvų ydos ir moterų
persileidimai taip pat buvo nurašomi piktų dvasių veiklai.
Įvairiuose Europos kraštuose gimė magiškos praktikos, kurių
pagalba tėvai tikėjosi atgauti sveikus vaikus arba išvengti įsivaizduojamo jų grobimo.
Du troliai vedasi pagrobtą žmonių vaiką. Švedų tapytojo Johno Bauerio 1913 m. piešinys
