Apie tai,
kaip vikingų laikų Svitjode (Švedija) buvo sprendžiami su
įžeidimu susiję reikalai. Iš XIX a. švedų istoriko Anderso
Stringholmo knygos „Vikingų žygiai“.
„Jei kas
nors įžeis kito garbę blogu žodžiu ir pasakys: „Tu nesi vyras
ir širdis tavo krūtinėje nevyriška“, o kitas atsakys: „Aš
toks pats vyras, kaip ir tu“, tuomet jie privalo kautis trijų kelių
sankirtoje. Jeigu iškvietęs į dvikovą atvyks, o iškviestasis –
ne, tuomet paniekinamas žodis taps amžinu pastarojo vardu. Jokiais
atvejais tokiam nebus leista prisiekti, o jo liudijimai teisme
neturės jokios galios. Jeigu nutiks priešingai: iškviestasis
atvyks į dvikovą, o jį iškvietęs – ne, tuomet atvykęs privalo
pašaukti neatvykusį tris kartus vardu ir pavadinti jį nidingu (apgaviku,
menkysta, niekšu) bei išraižyti ant žemės ženklą, kaip
liudijimą, kad pats jis buvo pasirengęs kautynėms; reiškia,
neatvykęs yra silpnadvasis žmogus ir neturi ryžto įvykdyti ką
žadėjęs. Jeigu abudu ginkluoti atvyks į kautynių vietą ir
įžeistasis bus nužudytas, tai nugalėtojas už jį sumoka pusė
viros išpirkos, kaip už vyro nužudymą (Mansbot). Jeigu kovoje
kris tas, kuris įžeidė kitą, ir tuo savo žodžiu pažemino
įžeistojo garbę, už jo mirtį nemokama jokia išpirka“.
X - XI a. turtingas skandinavų karys
