Visai
neseniai „Istorijos įdomybėse“ rašyta apie 1973 m. vasario 27
d. JAV įvykusį indėnų sukilimą, kuomet Russelo Meanso
vadovaujami sukilėliai užėmė mažą Wounded Knee kaimelį.
Pietų
Dakotos valstijoje esantis Wounded Knee pasirinktas neatsitiktinai ir
dėl savo teisių kovojantiems indėnams turėjo simbolinę prasmę.
Būtent čia 1890 m. įvyko kruvinos skerdynės, į JAV indėnų
atmintį įsirėžusios kaip viena baisiausių prieš juos įvykdytų
piktadarybių.
Indėnų rezervacija Pietų Dakotoje
Antrojoje
XIX a. pusėje baltieji vis labiau stūmė indėnus iš
rezervacijomis pavadintų, tačiau sutartimis su JAV vyriausybe jiems
garantuotų žemės plotų. Tam pasitelkti ne tik pavieniai
kolonistai, bet ir kelią jiems „pravalanti“ kariuomenė, o taip
pat bizonų medžiotojai.
Kadaise
gausių bizonų kaimenių naikinimas buvo pradėtas tyčia, siekiant
išvyti su maisto trūkumu vis labiau susiduriančius indėnus kuo
toliau į vakarus. Po masinio šių gyvūnų naikinimo prerijose
riogsojo kalnai raguotų kaukolių. Indėnų padėtį dar labiau
sunkino sausros bei nederlius.
1870 m. Bizonų kaukolių kalnas
Pietų
Dakotoje gyvenančių raudonodžių tarpe stiprėjo nuoskauda ir
nusivylimas. Pastarąjį stiprino dar ir tai, kad toli esanti baltųjų
vyriausybė, žadėjusi padėti indėnams maistu sunkmečiu (mainais
už tykų gyvenimą vis mažėjančiose rezervacijose!), visiškai
apie juos pamiršo.
Kaip žinia, visuotinė depresija formuoja palankią terpę
suklestėti įvairiems keistiems tikėjimams bei kultams. Maždaug
1888 m. vienas toks Nevados indėnų tarpe gimęs kultas pasiekė ir
Pietų Dakotos indėnus. Tai buvo krikščioniškų ir pagoniškų
vaizdinių kratinys, kuris vėliau pavadintas „dvasių (arba
vaiduoklių) šokiu“.
Naujos
čiabuvių tarpe plintančios religijos pranašas buvo iš Nevados
kilęs indėnas Jackas Willsonas, kadaise gavęs savo baltojo
darbdavio pavardę. Wovoka pasivadinęs Willsonas teigė, kad Jėzus Kristus sugrįš į
pasaulį būdamas indėnas, baltieji išsinešdins iš kur atvykę, o
tada jau žemėje įsivyraus taika bei harmonija.
Wovoka arba Jackas Wilsonas - "dvasių šokio" pradininkas
Tačiau
svarbiausia keisto religinio ceremonialo dalis buvo šamaniškas
„dvasių šokis“, kurio pagalba indėnai neva bendraudavo su
protėviais. Naujo kulto pasekėjai mokė, kad transo būseną
sukeliantis šokis daro indėnus nepažeidžiamais ir padeda pažinti
visas pasaulio paslaptis.
Pietų
Dakotoje vienas ištikimiausių naujosios religijos pasekėjų buvo
senas indėnų vadas Dėmėtasis Elnias, dar žinomas kaip Didžioji
Koja.
"Dvasių šokis", 1890 m.
Baltieji su
nerimu stebėjo neprognozuojamo kulto populiarėjimą rezervacijose
ir baiminosi, kad veikiami naujų pranašų indėnai gali sukilti
prieš „blyškiaveidžius“. Nuspręsta, kad geriausia taktika -
suimti vadus bei „kurstytojus“.
Pradėta
buvo nuo įtakingo vado Sėdinčio Jaučio, kuris, nors ir nebuvo
„dvasių šokio“ pasekėjas, garsėjo kaip vienas labiausiai
nesutaikomų baltųjų priešų. Sėdintį Jautį atvyko suimti
tvarką rezervacijose prižiūrintys indėnų policininkai, tačiau
pasipriešinus jo gentainiams, vadas nušautas dviem šūviais į
galvą. Kilus susišaudymui nukauti ir aštuoni indėnų
policininkai.
Sėdintis Jautis nušautas dviem šūviais į galvą
Žinodami,
kad baltieji keršys už pasipriešinimą ir savo policininkų
nužudymą apie pusantro šimto Sėdinčio Jaučio gentainių puolė
bėgti. Dalis jų pakeliui prisijungė prie netoliese keliaujančio Dėmėtojo
Elnio būrio. 1890 m. gruodžio 29 d. prie Wounded Knee upelio besislapstančius
indėnus užtiko pulkininko Jameso Williamo Forsytho vadovaujami
7-ojo JAV kavalerijos pulko kariai, kurių galėjo būti apie penkis
šimtus.
Už žudynes atsakingas pulkininkas Jamesas Williamas Forsythas
Duomenys
apie tolimesnius įvykius gana prieštaringi. Yra žinoma, kad
baltieji ėmėsi nuginkluoti indėnus. Tą akimirką pastarųjų
tarpe kažkas užvedė dvasių šokį. Manoma, kad kažkuris iš
transo pagautų indėnų galėjęs netyčia iššauti. Būtent tai ir
išprovokavo skerdynes. (Pagal kitą versiją, vienas kurčias indėnas
nesuprato įsakymo atiduoti ginklą ir pradėjo priešintis).
Forsytho
vadovaujami amerikiečių kariai pliekė iš visų turimų ginklų:
krito ne tik žmonės, bet ir jų žirgai, šunys. Indėnų stovykla,
kurioje slėpėsi moterys ir vaikai, apšaudyta artilerijos salvėmis.
Į visas šalis puolusius bėgti indėnus kavaleristai pribaiginėjo
kardų ir durtuvų smūgiais.
Wounded Knee laukas...
Iš viso žuvo apie 150 indėnų (84 vyrai, 44 moterys ir 18 vaikų). Sunkiu plaučiu uždegimo sirgęs Dėmėtasis Elnias buvo nukautas ir liko gulėti ant sniego. 100 - 150 indėnų spėjo pabėgti ir pasislėpti. Beje, žuvo ir 18 baltųjų kareivių. Manoma, kad didžioji dalis jų galėjo kristi nuo chaotiškų saviškių šūvių, nors kai kurie indėnai dar nebuvo nuginkluoti ir galėję priešintis ginklu.
Nukautas Dėmėtasis Elnias arba Didžioji Koja
Po trijų
dienų gulinčius ant sniego indėnų kūnus surinko ir palaidojo
kariuomenės pasamdyti civiliai.
Netrukus prasidėjo ginčai, kas galėjo išprovokuoti tokį kariuomenės
žiaurumą? Bent jau dabar yra manoma, kad su moterimis ir vaikais
užklupti indėnai, kurių vadas dargi sunkiai sirgo, visiškai
neketino priešintis.
Skerdynių aukos
Žinoma, kad
dalis 7 -ojo kavalerijos pulko karių kadaise kovėsi su indėnais
prie Little Bighorno ir tuomet baltieji patyrė triuškinamą
pralaimėjimą. Kritusių „blyškiaveidžių“ kūnai skalpuoti ir
pjaustyti, kai kuriems paleistos žarnos. Savaime suprantama, tokius
indėnų žiaurumus savo akimis regėję kariai negalėjo
simpatizuoti užkluptam priešui. Ir nors žudyti prie Wounded Kneee
pradžioje tikriausiai neplanuota, pakako mažos kibirkštėlės.
Indėnų kūnų laidojimas prabėgus trims dienoms po skerdynių
Skerdynėse
dalyvavusio pulko pagalbinio būrio kapitonas Edwardas Godfrey vėliau
rašė, kad kariai pliekė nesitaikydami į viską kas juda ir
per kelias akimirkas aplink neliko nieko gyvo.
Po Wounded
Knee skerdynių pulkininkas Jamesas Williamas Forsythas buvo
nušalintas nuo vadovavimo, tačiau rimčiau nenukentėjo, o prabėgus keliams metams
netgi tapo generolu majoru.
