2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Wounded Knee skerdynės

Visai neseniai „Istorijos įdomybėse“ rašyta apie 1973 m. vasario 27 d. JAV įvykusį indėnų sukilimą, kuomet Russelo Meanso vadovaujami sukilėliai užėmė mažą Wounded Knee kaimelį.

Pietų Dakotos valstijoje esantis Wounded Knee pasirinktas neatsitiktinai ir dėl savo teisių kovojantiems indėnams turėjo simbolinę prasmę. Būtent čia 1890 m. įvyko kruvinos skerdynės, į JAV indėnų atmintį įsirėžusios kaip viena baisiausių prieš juos įvykdytų piktadarybių.


Indėnų rezervacija Pietų Dakotoje 

Antrojoje XIX a. pusėje baltieji vis labiau stūmė indėnus iš rezervacijomis pavadintų, tačiau sutartimis su JAV vyriausybe jiems garantuotų žemės plotų. Tam pasitelkti ne tik pavieniai kolonistai, bet ir kelią jiems „pravalanti“ kariuomenė, o taip pat bizonų medžiotojai.

Kadaise gausių bizonų kaimenių naikinimas buvo pradėtas tyčia, siekiant išvyti su maisto trūkumu vis labiau susiduriančius indėnus kuo toliau į vakarus. Po masinio šių gyvūnų naikinimo prerijose riogsojo kalnai raguotų kaukolių. Indėnų padėtį dar labiau sunkino sausros bei nederlius.


1870 m. Bizonų kaukolių kalnas

Pietų Dakotoje gyvenančių raudonodžių tarpe stiprėjo nuoskauda ir nusivylimas. Pastarąjį stiprino dar ir tai, kad toli esanti baltųjų vyriausybė, žadėjusi padėti indėnams maistu sunkmečiu (mainais už tykų gyvenimą vis mažėjančiose rezervacijose!), visiškai apie juos pamiršo.

Kaip žinia, visuotinė depresija formuoja palankią terpę suklestėti įvairiems keistiems tikėjimams bei kultams. Maždaug 1888 m. vienas toks Nevados indėnų tarpe gimęs kultas pasiekė ir Pietų Dakotos indėnus. Tai buvo krikščioniškų ir pagoniškų vaizdinių kratinys, kuris vėliau pavadintas „dvasių (arba vaiduoklių) šokiu“.

Naujos čiabuvių tarpe plintančios religijos pranašas buvo iš Nevados kilęs indėnas Jackas Willsonas, kadaise gavęs savo baltojo darbdavio pavardę. Wovoka pasivadinęs Willsonas teigė, kad Jėzus Kristus sugrįš į pasaulį būdamas indėnas, baltieji išsinešdins iš kur atvykę, o tada jau žemėje įsivyraus taika bei harmonija.


Wovoka arba Jackas Wilsonas - "dvasių šokio" pradininkas

Tačiau svarbiausia keisto religinio ceremonialo dalis buvo šamaniškas „dvasių šokis“, kurio pagalba indėnai neva bendraudavo su protėviais. Naujo kulto pasekėjai mokė, kad transo būseną sukeliantis šokis daro indėnus nepažeidžiamais ir padeda pažinti visas pasaulio paslaptis. 

Pietų Dakotoje vienas ištikimiausių naujosios religijos pasekėjų buvo senas indėnų vadas Dėmėtasis Elnias, dar žinomas kaip Didžioji Koja.


"Dvasių šokis", 1890 m.

Baltieji su nerimu stebėjo neprognozuojamo kulto populiarėjimą rezervacijose ir baiminosi, kad veikiami naujų pranašų indėnai gali sukilti prieš „blyškiaveidžius“. Nuspręsta, kad geriausia taktika - suimti vadus bei „kurstytojus“.

Pradėta buvo nuo įtakingo vado Sėdinčio Jaučio, kuris, nors ir nebuvo „dvasių šokio“ pasekėjas, garsėjo kaip vienas labiausiai nesutaikomų baltųjų priešų. Sėdintį Jautį atvyko suimti tvarką rezervacijose prižiūrintys indėnų policininkai, tačiau pasipriešinus jo gentainiams, vadas nušautas dviem šūviais į galvą. Kilus susišaudymui nukauti ir aštuoni indėnų policininkai.


Sėdintis Jautis nušautas dviem šūviais į galvą

Žinodami, kad baltieji keršys už pasipriešinimą ir savo policininkų nužudymą apie pusantro šimto Sėdinčio Jaučio gentainių puolė bėgti. Dalis jų pakeliui prisijungė prie netoliese keliaujančio Dėmėtojo Elnio būrio. 1890 m. gruodžio 29 d. prie Wounded Knee upelio besislapstančius indėnus užtiko pulkininko Jameso Williamo Forsytho vadovaujami 7-ojo JAV kavalerijos pulko kariai, kurių galėjo būti apie penkis šimtus.


Už žudynes atsakingas pulkininkas Jamesas Williamas Forsythas

Duomenys apie tolimesnius įvykius gana prieštaringi. Yra žinoma, kad baltieji ėmėsi nuginkluoti indėnus. Tą akimirką pastarųjų tarpe kažkas užvedė dvasių šokį. Manoma, kad kažkuris iš transo pagautų indėnų galėjęs netyčia iššauti. Būtent tai ir išprovokavo skerdynes. (Pagal kitą versiją, vienas kurčias indėnas nesuprato įsakymo atiduoti ginklą ir pradėjo priešintis).

Forsytho vadovaujami amerikiečių kariai pliekė iš visų turimų ginklų: krito ne tik žmonės, bet ir jų žirgai, šunys. Indėnų stovykla, kurioje slėpėsi moterys ir vaikai, apšaudyta artilerijos salvėmis. Į visas šalis puolusius bėgti indėnus kavaleristai pribaiginėjo kardų ir durtuvų smūgiais. 


Wounded Knee laukas...


Iš viso žuvo apie 150 indėnų (84 vyrai, 44 moterys ir 18 vaikų). Sunkiu plaučiu uždegimo sirgęs Dėmėtasis Elnias buvo nukautas ir liko gulėti ant sniego. 100 - 150 indėnų spėjo pabėgti ir pasislėpti. Beje, žuvo ir 18 baltųjų kareivių. Manoma, kad didžioji dalis jų galėjo kristi nuo chaotiškų saviškių šūvių, nors kai kurie indėnai dar nebuvo nuginkluoti ir galėję priešintis ginklu.


Nukautas Dėmėtasis Elnias arba Didžioji Koja

Po trijų dienų gulinčius ant sniego indėnų kūnus surinko ir palaidojo kariuomenės pasamdyti civiliai.

Netrukus prasidėjo ginčai, kas galėjo išprovokuoti tokį kariuomenės žiaurumą? Bent jau dabar yra manoma, kad su moterimis ir vaikais užklupti indėnai, kurių vadas dargi sunkiai sirgo, visiškai neketino priešintis.


Skerdynių aukos

Žinoma, kad dalis 7 -ojo kavalerijos pulko karių kadaise kovėsi su indėnais prie Little Bighorno ir tuomet baltieji patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Kritusių „blyškiaveidžių“ kūnai skalpuoti ir pjaustyti, kai kuriems paleistos žarnos. Savaime suprantama, tokius indėnų žiaurumus savo akimis regėję kariai negalėjo simpatizuoti užkluptam priešui. Ir nors žudyti prie Wounded Kneee pradžioje tikriausiai neplanuota, pakako mažos kibirkštėlės.


Indėnų kūnų laidojimas prabėgus trims dienoms po skerdynių

Skerdynėse dalyvavusio pulko pagalbinio būrio kapitonas Edwardas Godfrey vėliau rašė, kad kariai pliekė nesitaikydami į viską kas juda ir per kelias akimirkas aplink neliko nieko gyvo.

Po Wounded Knee skerdynių pulkininkas Jamesas Williamas Forsythas buvo nušalintas nuo vadovavimo, tačiau rimčiau nenukentėjo, o prabėgus keliams metams netgi tapo generolu majoru.