2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

Senovinė rusų pramoga – kumštynės

Visais istorijos laikotarpiais stiprioji lytis nevengė spręsti konfliktų jėga. Dėl įvairių priežasčių vyrai įrodinėjo savo pranašumą vienas prieš kitą. Rytų kovos menai padėjo žengti savęs tobulinimo keliu, Centrinės Amerikos indėnai rengdavo ritualines dvikovas, o graikai išrado olimpines žaidynes. Ne išimtis ir mūsų kaimynai rusai, kurių mėgstamą žiemos pramogą – kumštynes pagal sudėtingumą galima būtų lyginti su prancūzų savate arba airių bare-knuckle boxing.



 Viktoras Vasnecovas „Kumštynės“, 1891 m
 
Rusiškų kumštynių kilmė nėra aiški, kaip ir jų ritualinis aspektas. Egzistuoja galybė istorinių faktų, kurie liudija šios „sporto šakos“ paplitimą visuomenėje: policijos protokolų, įsakų, kurie draudė panašaus pobūdžio pramogas. Kumštynes aprašė etnografai, jos apdainuotos liaudies dainose ir poezijoje. Jau nuo XI a. šios pramoginės muštynės užėmė svarbią vietą liaudies kultūroje. 
 
Tradiciškai kumštynės rengtos per didžiąsias metų šventes – laikotarpiu nuo šv. Kalėdų iki Viešpaties Krikšto šventės, per Užgavėnes, kartais per Sekmines. Vasarą vyrai susirinkdavo gatvėse arba aikštėse, o žiemą – ant užšalusių vandens telkinių. Paspoksoti į mušeikas ateidavo daug žiūrovų, tradiciškai vykdavo mugės, gertas karštas midus ir alus. Jei kumštynėse dalyvaudavo kilmingų šeimų atstovai, šventėje grodavo čigonai ir netgi šaudė fejerverkai.


Borisas Kustodijevas „Kumštynės ant Maskvos upės“, 1897 m.

 Daugiausia kovų įvykdavo per Užgavėnių savaitę – prieš gavėnią žmonės stengėsi ne tik prisivalgyti ir prisigerti iki soties, bet ir išlieti energijos perteklių. Juk iki pat šv. Velykų reikės pasninkauti, melstis ir atgailauti.
 
Komandos buvo sudaromos socialiniu-teritoriniu principu. Tarpusavyje galėjo muštis kaimai, abu didelės gyvenvietės galai ir pan. Pasirengimas užtrukdavo vieną ar dvi savaites: iš pradžių išrinkdavo vietą, susitardavo dėl taisyklių, dalyvių skaičiaus, paskirdavo komandų atamanus. Be to, šis laikotarpis buvo skirtas kovotojams pasiruošti fiziškai ir dvasiškai. Vyrai ir jaunuoliai kelis kartus per savaitę vanodavosi pirtyje, stengėsi valgyti daugiau mėsos ir duonos, nes manyta, kad tai stiprina ir suteikia energijos. Neretai kumštynių dalyviai griebdavosi magiškų priemonių, norėdami padidinti savo galią.


   Christiano Geislerio graviūra, 1805 m.

Kumštynėse vyrai kovodavo plikomis rankomis arba lazdomis. Dalyviai rūpinosi apsauginėmis priemonėmis – storomis pakulų prikimštomis kepurėmis ir kailinėmis pirštinėmis, kurios sušvelnindavo smūgį. Egzistavo trys pagrindinės kovos kumščiais kategorijos: сам на сам („vienas prieš vieną“), поле („laukas“) ir masinės kovos, kurios dar skirstytos į сцеплялка-свалка („visi į krūvą“) ir стенка на стенку („siena prieš sieną“).
 
Dvikovos „vienas prieš vieną“ kartais tapdavo masinių muštynių preliudija, o kartais tebuvo proga pasigalynėti dviem aršiems kovotojams. Dalyviai privalėjo laikytis nustatytų taisyklių, vengti nesąžiningos kovos. Tas, kuris pralaimėdavo, turėjo likti gyvas ir nesuluošintas. Verta išskirti šios kumštynių kategorijos variantą – удар на удар („smūgis prieš smūgį“). Kovos dalyviai stovėdami vienas prieš kitą paeiliui smūgiuoja. Smūgio teisė suteikiama metus burtus. Negalima vengti priešininko smūgio pasilenkiant, leidžiama tik blokuoti. Dvikova laikyta baigta, kai vienas iš dalyvių būdavo partrenktas ant žemės arba pasiduodavo.


  1900 m. nuotrauka
 
Kumštynių kategorija „laukas“ – tai dažniausiai teisminės kovos, kai susikaudavo ieškovas ir atsakovas arba jų „atstovai“. Ši kategorija atstojo savotišką „liaudies teismą“.
 
Masinės kumštynės – tai šventinė pramoga arba proga išspręsti įvairias problemas kaimyninių gatvių, kaimų gyventojams ar skirtingų profesijų atstovams. Variantas „visi į krūvą“ yra laikomas pačiu seniausiu ir pavojingiausiu. Visi mušėsi su visais, taisyklių lyg ir laikytasi, bet kas tokioje košėje galėjo pastebėti pažeidimą? Principas paprastas – vyras nusižiūri sau priešininką, jį sumušęs imasi kito ir t.t.


 Šiuolaikinės kumštynės

Jei kumštynės vyko „siena prieš sieną“, komandos naudojo įvairią taktiką. Prieš pradedant mūšį vadas parengdavo planą ir numatomą strategiją. Stipriausius vyrus išrikiuodavo sienos priekyje, dalį mušeikų palikdavo rezerve. Mūšio metu kovotojai atsitraukdavo, keisdavo vieni kitus, saugodavo priešakines linijas, rengdavo pasalą ir pan. Kova baigdavosi, kai kažkuri siena neatlaikydavo arba komanda išsilakstydavo.
 
Rusiškos kumštynės nebuvo tik brutalus vienas kito kūlimas. Dalyviai turėjo laikytis konkrečių taisyklių: nemušti gulinčio, neluošinti, mušti priešininką iki pirmo kraujo, netrenkti iš pasalų. Vyrai privalėjo kautis „veidas į veidą“, smūgiai žemiau juostos laikyti neleistinais. Atsirasdavo gudročių, kurie į pirštines įsidėdavo švino gabaliukus, bet už tai jie susilaukdavo griežtos bausmės, nes  ginklų naudojimas buvo kategoriškai draudžiamas. Svarbu pažymėti ir tai, kad kumštynių dalyviai priklausė tai pačiai amžiaus grupei. Kautynes pradėdavo paaugliai, juos keisdavo vaikinai, vėliausiai įsitraukdavo stipriausi kovotojai – jauni vedę vyrai.


 Masinės kumštynės Rusijoje
 
Kumštynių pradžią žymėdavo vyrų eitynės pagrindine kaimo gatve į mūšio lauką. Ten jie išsirikiuodavo dviem grupėmis ir pradėdavo žodinį mūšį. Priešininkai pašiepdavo vienas kitą, nutaisydavo karingas pozas ir demonstruodavo savo jėgą. Tuo metu paaugliai lauko viduryje imdavosi vienas su kitu, lyg darydami apšilimą prieš mūšio pradžią. Kumštynių pradžią skelbdavo atamanas, o seniai, stebintys kovą, aptarinėdavo vyrus ir dalindavo patarimus rezervo mušeikoms. Mūšiui pasibaigus, visų jo dalyvių laukė linksma užstalė su valgiais, gėrimais ir dainomis.
 
Kumštynės padėjo ugdyti svarbius vyriško charakterio bruožus: ištvermę, gebėjimą atlaikyti smūgius, tvirtumą, vikrumą ir narsą. Dalyvavimas kovose laikytas garbės reikalu, o pasižymėjusius kovotojus apdainuodavo liaudies dainose ir kurdavo apie juos sakmes.


Siena prieš sieną
Nuo XVIII a. antros pusės iki XIX a. vidurio ši pramoga suklestėjo Maskvoje ir Sankt-Peterburge. Valdžia ir bažnyčia stengėsi kumštynes uždrausti, nes kovotojai neretai patirdavo rimtus sužeidimus ar net žūdavo. Visgi draudimai buvo bergždi, netgi SSSR laikais kumštynes vis dar rengdavo provincijoje.
 
Šiuolaikinės kumštynės neretai tampa masinių miesto švenčių dalimi. Per didžiąsias šventes jas rengia krašto muziejai ir etnografinės sodybos, kad atvykę turistai savo akimis pamatytų senovinę liaudies pramogą.


1954 m. kumštynės Riazanės srityje


Diana Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje





Kitus autorės straipsnius skaitykite čia