Vienas iš
moteriškos XIX a. pabaigos - XX a. pradžios madų atributų buvo skėtis. Manoma, kad pirmasis vaškuoto audinio skėtis
atsirado 1637 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII garderobe.
Prie skėčio virtimo madingu aksesuaru daugiausia prisidėjo prancūzai,
kurie šiuos aksesuarus puošdavo juostelėmis bei kitais papuošimais.
Sakoma, kad vaikščioti su prabangiu skėčiu nuo saulės mėgo ir
karalienė Marija Antuanetė. Tai buvo pusantro kilogramo sveriantis madingas atributas su stipinais iš banginio ūso.
Liudviko XIV
ir Marijos Teresės vestuvių aprašyme sutinkamas įdomus faktas.
Tarp karalienės tarnų minimas ir vyriškos lyties skėčio
nešiotojas, kadangi aksesuaras buvo pernelyg sunkus moters rankoms.
Skėčiai nuo saulės buvo kur kas populiaresni nei nuo lietaus, nors pats skėtis, tiesą sakant, buvo tapęs neatsiejamu pasivaikščiojimų atributu.
XIX - XX a.
sandūroje nusistovėjo pagrindinės moteriškų skėčių mados.
Jų rankenėles buvo įprasta puošti juostelėmis ar vytomis
virvutėmis su bumbulais. Nešiojant skėtį riesta jo rankenėlė
kabinta ant rankos.
Paprastai
pasiturinčių damų garderobe būdavo po kelis skirtingus skėčius visoms gyvenimo progoms.
