XIX a.
viduryje Didžioji Britanija pirmavo tik užgimstančios automobilių
pramonės inovacijose. Tačiau geležinkelių valdytojai bei
pervežimų arkliais bendrovių savininkai automobiliuose įžvelgė
didžiulę grėsmę savo bizniui.
1861 m. susivienijusios įtakingos
kompanijos įtakojo parlamentą, kad tas priimtų automobilių greitį
ribojančius įstatymus: iki 10 mylių/val užmiestyje ir 5 mylios/h
mieste. Važiuoti automobilyje kažkodėl turėjo du žmonės.
Tačiau šito
pasirodė maža, todėl 1865 m. priimtas papildomos „raudonos
vėliavėlės taisyklės“. Greitis mieste sumažintas dar labiau -
iki 2 mylių/h (apie 3 km per valandą). Be to, dabar jau vairuotojas
turėjo susirasti du pagalbininkus: pakeleivį ir žmogų su raudona
vėliavėle. „Vėliavnešys“ turėjo eiti prieš
automobilį ir, mojuodamas vėliavėle, įspėti praeivius apie
atriedantį „kelių lokomotyvą“ (taip tuomet vadinti
automobiliai).
Naujos
taisyklės prastumtos prisidengus „geriausiais ketinimais“: neva
automobiliai gadino kelius, gąsdino praeivius ir arklius. Kvailoki
įstatymai faktiškai sunaikino užgimstančią Anglijos automobilių
pramonę. Lyderystė Europoje perėjo Vokietijai ir Prancūzijai.
