2016 m. vasario 9 d., antradienis

"Raudonos vėliavėlės taisyklė"

XIX a. viduryje Didžioji Britanija pirmavo tik užgimstančios automobilių pramonės inovacijose. Tačiau geležinkelių valdytojai bei pervežimų arkliais bendrovių savininkai automobiliuose įžvelgė didžiulę grėsmę savo bizniui. 

1861 m. susivienijusios įtakingos kompanijos įtakojo parlamentą, kad tas priimtų automobilių greitį ribojančius įstatymus: iki 10 mylių/val užmiestyje ir 5 mylios/h mieste. Važiuoti automobilyje kažkodėl turėjo du žmonės.


Tačiau šito pasirodė maža, todėl 1865 m. priimtas papildomos „raudonos vėliavėlės taisyklės“. Greitis mieste sumažintas dar labiau - iki 2 mylių/h (apie 3 km per valandą). Be to, dabar jau vairuotojas turėjo susirasti du pagalbininkus: pakeleivį ir žmogų su raudona vėliavėle. „Vėliavnešys“ turėjo eiti prieš automobilį ir, mojuodamas vėliavėle, įspėti praeivius apie atriedantį „kelių lokomotyvą“ (taip tuomet vadinti automobiliai).


Naujos taisyklės prastumtos prisidengus „geriausiais ketinimais“: neva automobiliai gadino kelius, gąsdino praeivius ir arklius. Kvailoki įstatymai faktiškai sunaikino užgimstančią Anglijos automobilių pramonę. Lyderystė Europoje perėjo Vokietijai ir Prancūzijai.