2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

Populiarioji kultūra karalienės Viktorijos valdymo laikais

Kad ir kaip vargingai gyveno žemesniųjų sluoksnių liaudis karalienės Viktorijos laikais, jie visuomet rasdavo pensą kitą pasilinksminimams. Žinoma, turtingieji galėjo sau leisti kur kas daugiau pramogų. Tad, kokios pramogos buvo populiarios karalienės Viktorijos valdymo laikais?


Pub'ai, Penny Gaffs ir miuzikholai

Jums pakaktų vieno penso, kad smagiai praleistumėte vakarą iškeisdami savo niūraus, vargano kambario sienas tankiai apgyvendintame lindynių kvartale į karalienės Viktorijos laikų pubą. Vienas pensas ir jūs linksminatės troškiame, tabako dūmuose skendinčiame pub'e. Čia, savo paprastas meilės dainas gergždžiančiu balsu atliekantis dainininkas net nekreipia dėmesio, kad jo dainavimą lydi šūksniai, reikalaujantys „dar džino“! 


Angliškas pub'as 

Ką kalbėti apie vakarą Penny Gaff'e? Jau pats pavadinimas byloja apie kainą. Tais laikais Penny Gaff`ai buvo savotiškas teatras, aptarnaujantis žemesniuosius visuomenės sluoksnius, skirtas „purvinosioms liaudies masėms“, žmonėms, kurie nesibodėdavo pamojuoti kumščiais ir kriminaliniams sluoksniams. Aukštesniosios klasės atstovai Penny Gaff`us vadino „vulgariuoju teatru“, nes juose demonstruodavo nusikaltimus, medicinines procedūras, baisybes ir amoralius užsiėmimus. 


Penny Graff'as 

Nuo 1860 m. Penny Gaff`ai užleido vietą labiau padoresniems miuzikholams. Alkoholiu vis dar buvo prekiaujama pasirodymų metu, užtat, publikai – kur kas mažesnės galimybės sukelti riaušes ar muštynes, o ir repertuare mažiau smurto. Čia jūs galėjote dainuoti kartu su atlikėjais pamėgtas populiarias dainas ar stebėti įvairius akrobatų, artistų, atliekančių triukus ant trapecijų, pasirodymus, klausytis pamėgtų kūrinių iš operų bei juodaveidžių atlikėjų (nugrimuotais juodai veidais) ar gėrėtis smagiomis kankano šokėjomis. Kaina vis dar stebinančiai žema – du ar trys pensai. 

 
Miuzikholas

Magija, apsigimėlių (freak) šou, vaškinės figūros
 
Iliuzionistų pasirodymai ir spiritizmo seansai buvo labai populiarios atrakcijos teatruose ir parodų salėse. Publika sėdėdavo išsižiojusi, kai scenoje pasirodydavo vaiduokliai ir kai tas „žmogaus pavidalas“ spręsdavo sudėtingus matematinius uždavinius. Garsūs artistai demonstruodavo levitavimą (pakilimą į orą), skrisdami virš žiūrovų galvų ir taip net priversdami kai kuriuos bėgti iš salės.


Atvykite pažiūrėti skraidymo!
Viktorijos laikų publikai nebuvo koktu. Jie vėpsodavo išsproginę akis į žmones, turinčius negalią ar fizinių apsigimimų. Parodose, keliaujančiuose cirkuose ir mugėse buvo undinių, žmonių – lokių, varliažmogių, milžinų, neūžaugų, Siamo dvynių ir žmonių iš egzotiškų kraštų. Pajamos iš pasirodymų buvo vienintelis kai kurių šių nelaimėlių pragyvenimo šaltinis. Laimingieji galėjo išgarsėti ir sulaukti sėkmės, kaip kad Chang ir Eng – garsieji Siamo dvyniai. Gerai žinomas žmogus – dramblys (Elephant Man), kurio veidas buvo smarkiai deformuotas, gavo prieglobstį Londono ligoninėje iki gyvos galvos, taip išsigelbėdamas nuo išsigimėlių šou. Toje ligoninėje jis pragyveno ketverius metus iki mirties (1890 m.).

Atvykite pažiūrėti apsigimėlių!
Vaškinių figūrų parodos buvo dar viena iš pigių pramogų. Dažniausiai tai buvo mitologiniai, istoriniai, literatūriniai personažai, politikų bei karališkosios šeimos asmenų figūros. Parodose dar būdavo rodomos populiarios, spaudos nušviestos istorijos, susijusios su įžymybėmis, tragiškais nutikimais ar žmogžudystėmis. 1834 m. buvo demonstruojama ypač baisi žmogžudystė: nužudytos moters vaškinė figūra bei jos ketverių nužudytų vaikų, aprengtų tais pačiais drabužiais, vertė publiką pakratyti kišenes, kad būtų galima juos apžiūrėti tuose pat kambariuose kur įvyko žmogžudystės. Nuo 1843 m. Ponios Tiuso (Madame Tussauds) siaubo kambarys demonstruodavo naujai įvykusias žmogžudystes. Kraupiai ir kuo panašiau atvaizduodavo jas vos praėjus kelioms dienoms po nužudymų. Nuo 1888 m. jau buvo galima pamatyti vaškinį Džeką Skerdiką tik už pensą.


Atvykite pažiūrėti vaiduoklių!

Cirkai

Juose buvo mažai gyvūnų, o ir tie dažniausiai buvo cirko direktoriaus nuosavybė. Cirkai keliaudavo, sukdavo ratus po šalį, kol ruošdavo naujus numerius pagrindiniam pasirodymui, iš kurio tikėdavosi sulaukti pagrindinio pelno. Pirmas garsus ir gerai žinomas cirko valdytojas lordas George Sangeris buvo sukūręs įspūdingą žiemos pasirodymą Astlio amfiteatre (Astley Amphitheatre), šalia Vestminsterio tilto. 1884 m. jo „Guliverio kelionių“ pasirodymui buvo sutelkta septyni šimtai žmonių, trylika dramblių, devyni kupranugariai, penkiasdešimt du žirgai, buvo tigrų, buivolų, stručių, kengūrų. Phineas Taylor Barnumo cirkas ruošdavo teminius spektaklius garsiajam Venecijos karnavalui: 1891m. buvo užtvindyta milžiniška, plati cirko arena, o žiūrovai turėjo plaukioti gondolomis kanalais, prieš didįjį jūros mūšį, kuriame dalyvavo virš 1000 atlikėjų.


Cirko afiša
 
Gatvės artistai 
 
Punch`o ir Judy herojų lėliniai pasirodymai buvo mėgiami. Vaidinimai vykdavo lauke, dažniausiai, šalia džentelmenų klubų Londono Vest Ende (West End), taip buvo patogiau, nei „sukarti“ dvidešimt mylių į dieną keliaujant gatvėmis ir gabenant savo šou. Aristokratų vakarėliai pagyvindavo Fantoccini (itališkos marionetės kaip ir ponas Punch`as atkeliavo iš Italijos ir greit tapo populiarios) lėlių pasirodymus. Gatvėse buvo pilna fokusininkų, ugnies valgytojų (Salamander men), kardų rijikų, klounų ant kojūkų ir akrobatų – „žmonių be kaulų“, besiraitančių ant žemės. Čia buvo nesuskaičiuojama galybė baladžių – meilės dainų atlikėjų bei grupių su įvairiausiais muzikiniais sugebėjimais, bet visi kartu jie sukeldavo tiek triukšmo, kad tekdavo kartais sumokėti vien tam, jog jie nešdintųsi kitur. Ir, jei to dar negana – škotų ir airių dūdmaišininkai, su savo dūdmaišių leidžiamomis dejonėmis, prisidėdavo prie visuotinės kakofonijos. 


Punch ir Judy 


Punch ir Judy vaidinimas
Zoologijos sodai
Zoologijos draugijos kolekcija Regento parke (The Regent`s park) Londone buvo atidaryta publikai nuo 1828 m. liepos mėnesio. Ji ten yra lig šių dienų. Dabar tai Londono zoologijos sodas su daugiau kaip 16 tūkst. gyvūnų. Anuomet zoologijos sodas buvo garsus savo barškuolėmis gyvatėmis ir žirafomis, tarp daugelio egzotiškų gyvūnų buvo du drambliai – Jumbo ir Alice. 1843m. atidarytas pirmasis terariumas, o 1849 m. zoologijos sodą aplankė beveik 170 tūkst. lankytojų. Buvo dar vienas zoologijos sodas, ne toks didelis, kitoje upės pusėje Valvorte (Walworth), ten buvo galima stebėti gyvūnus maitinimo metu ir pasidžiaugti pramogų namais. 


Įėjimas į Londono zoologijos sodą
 
Pramogų parkai „Pleasure gardens“ 
 
XIX a. buvo pramogų parkų klestėjimo metas. Net nuostabu, kad jie pritraukdavo tokias minias žmonių nepaisant angliško oro. Juk dauguma jų buvo įsikūrę lauke. Voksolo (Vauxhall) pramogų parkas Londone išsilaikė net iki 1859 m. Dalis jo dalis dabar būtų po pietine Vauxhall`o tilto dalimi. Čelsyje (Chelsea) Londone „Cremorne Gardens“ buvo atidarytas 1840 m. su tūkstančiais dujinių lempelių, fejerverkais ir amerikietiškojo boulingo takeliais – jie buvo pirmieji Londone. Vienam, tragiškai pasibaigusiam, pompastiškam, renginiui prireikė net armijos kareivių. 1855 m. buvo atkurtas Sevastopolio šturmas Krymo kare. Kariai ėjo į priekį su atstatytais šautuvų durtuvais. Griuvus pastoliams daug jų krisdami užsismeigė ant vieni kitų durtuvų. 1864-aisiais Goddardas, žymus skraidytojas oro balionais, pakilo į 5 tūkst. pėdų aukštį virš Cremorne. Tačiau neteisingi apskaičiavimai lėmė, kad jis nusileido ant Čelsio bažnyčios smailės, tad pasiskraidymas baigėsi mirtimi. Taigi, katastrofų ir tuo metu netrūko. Žmonės buvo iššaunami iš patrankų, prancūzės dviratininkės (važiuojančios pirmaisiais tuometiniais dviračiais) pritraukdavo minias, nes dėvėjo trumpas kelnes. Dienos metu Cremorne padorūs renginiai sulaukdavo itin daug žiūrovų dėmesio, kai dešimtą valandą publika išsiskirstydavo, šimtai prostitučių čia užimdavo savo įprastas vieteles.


Oro balionai Cremorne parke
Krištolo rūmų (Crystal Palace) atgimimas 
 
Pastatas Hyde parke buvo pastatytas 1851m. Pasaulinei parodai. Iš pradžių nebuvo planuota, jog jis ilgai gyvuos. Pasibaigus Pasaulinei parodai kilo aistringos diskusijos – ką daryti su Krištolo rūmais? Galiausiai verslininkų konsorciumas, tarp jų buvo ir Josephas Paxtonas, juos nupirko. Buvo tikras stebuklas juos išardyti ir perkelti į kitą vietą. Pamažu jie buvo pergabenti į Surėjaus (Surrey) grafystės miestą Sydenhamą. Naujasis pastatas (The People’s Palace) tebuvo pusės ilgio nei, kad buvęs Hyde parke. Pamate buvo išraizgytas sudėtingas penkiasdešimties mylių karšto vandens vamzdynas. 1854 m. birželį rūmai buvo atidaryti kaip tik laiku, kad vilioti į juos madingus Londono ponus iki pat sezono pabaigos. Rūmų steigėjų tikslas buvo šviesti britų publiką istorinių panoramų serija. Čia buvo Asirijos karališkieji rūmai, Pompėjos ir romėnų kiemai, viduramžių dvaro rūmai, Alhambros rūmai su Liūtų kiemo fontano kopija, bizantinio stiliaus rūmai ir Senovės Egipto rūmai su puikiomis ir didžiulėmis, autentiško dydžio, Abu Simbelio šventyklos statulų (51 pėdos aukščio) kopijomis. Visi architektūriniai kiemai buvo pastato viduje, jų erdvė naudojama susirinkimams ir koncertams, kaip kad G.F.Hendelio muzikos renginiai, sulaukę apie 40 tūkst. klausytojų arba 1857m. garsiojo babtistų pamokslininko kreipimosi į 23654 tikinčiuosius. 


Krištolo rūmai Sydenhame
 
Populiarios pramogos: pakilimas su Krištolo rūmų astronautu dujų balionu į mylios aukštį ar šiek tiek aukščiau, kad pasigrožėti Londono panorama. Pramoga ne iš pigiųjų - £5, didelė suma tiems laikams; nuo 1865m. pirotechnikas Charles Brockas pradėjo savaitę trunkančias nuostabių fejerverkų šventes; be to, čia dar buvo 200 akrų parko plotas su trimis ežerais, viename jų – sala, kurioje įsikūrė išnykę priešistoriniai gyvūnai – dinozaurai, stengtasi padaryti kuo įmanoma panašesnius, kad atrodytų kaip gyvi, aišku, kiek tai leido tuometinės priešistorinių gyvūnų žinios. Iguanodonas – 34 pėdų ilgio, pagamintas naudojant geležinius strypus, plyteles, plytas, skaldą, jam sunaudotos 38 cemento statinės.


Krištolo rūmų gaisras 1936 m. 
J. Paxtonas buvo pasinėręs į puikiųjų fontanų ir vandens atrakcionų kūrimą. Tačiau jie buvo per brangūs, kad veiktų nuolat, tad buvo įjungiami tik specialiomis progomis. Jo išlaidos „The People’s Palace“ peraugo į dideles finansines problemas. Trisdešimtaisiais rūmų gyvavimo metais lankytojų metinis vidurkis buvo pasiekęs du milijonus, tačiau palaipsniui didžiadvasiai steigėjų tikslai buvo vis labiau spaudžiami komercijos, o 1936m. „The People’s Palace“ kilo gaisras ir rūmai visiškai sudegė.


Virginija Buškevičiūtė - Lukauskienė
publikuojama su autorės sutikimu

Daugiau autorės tesktų galite rasti čia