Pub'ai, Penny Gaffs
ir miuzikholai
Jums pakaktų vieno
penso, kad smagiai praleistumėte vakarą iškeisdami savo niūraus,
vargano kambario sienas tankiai apgyvendintame lindynių kvartale į
karalienės Viktorijos laikų pubą. Vienas pensas ir jūs
linksminatės troškiame, tabako dūmuose skendinčiame pub'e. Čia,
savo paprastas meilės dainas gergždžiančiu balsu atliekantis
dainininkas net nekreipia dėmesio, kad jo dainavimą lydi šūksniai,
reikalaujantys „dar džino“!
Angliškas pub'as
Ką kalbėti apie
vakarą Penny Gaff'e? Jau pats pavadinimas byloja apie kainą. Tais
laikais Penny Gaff`ai buvo savotiškas teatras, aptarnaujantis
žemesniuosius visuomenės sluoksnius, skirtas „purvinosioms
liaudies masėms“, žmonėms, kurie nesibodėdavo pamojuoti
kumščiais ir kriminaliniams sluoksniams. Aukštesniosios klasės
atstovai Penny Gaff`us vadino „vulgariuoju teatru“, nes juose
demonstruodavo nusikaltimus, medicinines procedūras, baisybes ir
amoralius užsiėmimus.
Penny Graff'as
Nuo 1860 m. Penny
Gaff`ai užleido vietą labiau padoresniems miuzikholams. Alkoholiu
vis dar buvo prekiaujama pasirodymų metu, užtat, publikai – kur
kas mažesnės galimybės sukelti riaušes ar muštynes, o ir
repertuare mažiau smurto. Čia jūs galėjote dainuoti kartu su
atlikėjais pamėgtas populiarias dainas ar stebėti įvairius
akrobatų, artistų, atliekančių triukus ant trapecijų,
pasirodymus, klausytis pamėgtų kūrinių iš operų bei
juodaveidžių atlikėjų (nugrimuotais juodai veidais) ar gėrėtis
smagiomis kankano šokėjomis. Kaina vis dar stebinančiai žema –
du ar trys pensai.
Miuzikholas
Magija, apsigimėlių
(freak) šou, vaškinės figūros
Iliuzionistų
pasirodymai ir spiritizmo seansai buvo labai populiarios atrakcijos
teatruose ir parodų salėse. Publika sėdėdavo išsižiojusi, kai
scenoje pasirodydavo vaiduokliai ir kai tas „žmogaus pavidalas“
spręsdavo sudėtingus matematinius uždavinius. Garsūs artistai
demonstruodavo levitavimą (pakilimą į orą), skrisdami virš
žiūrovų galvų ir taip net priversdami kai kuriuos bėgti iš
salės.
Atvykite pažiūrėti skraidymo!
Viktorijos laikų
publikai nebuvo koktu. Jie vėpsodavo išsproginę akis į žmones,
turinčius negalią ar fizinių apsigimimų. Parodose,
keliaujančiuose cirkuose ir mugėse buvo undinių, žmonių –
lokių, varliažmogių, milžinų, neūžaugų, Siamo dvynių ir
žmonių iš egzotiškų kraštų. Pajamos iš pasirodymų buvo
vienintelis kai kurių šių nelaimėlių pragyvenimo šaltinis.
Laimingieji galėjo išgarsėti ir sulaukti sėkmės, kaip kad Chang
ir Eng – garsieji Siamo dvyniai. Gerai žinomas žmogus –
dramblys (Elephant Man), kurio veidas buvo smarkiai deformuotas, gavo
prieglobstį Londono ligoninėje iki gyvos galvos, taip
išsigelbėdamas nuo išsigimėlių šou. Toje ligoninėje jis
pragyveno ketverius metus iki mirties (1890 m.).
Atvykite pažiūrėti apsigimėlių!
Vaškinių figūrų
parodos buvo dar viena iš pigių pramogų. Dažniausiai tai buvo
mitologiniai, istoriniai, literatūriniai personažai, politikų bei
karališkosios šeimos asmenų figūros. Parodose dar būdavo rodomos
populiarios, spaudos nušviestos istorijos, susijusios su įžymybėmis,
tragiškais nutikimais ar žmogžudystėmis. 1834 m. buvo
demonstruojama ypač baisi žmogžudystė: nužudytos moters vaškinė
figūra bei jos ketverių nužudytų vaikų, aprengtų tais pačiais
drabužiais, vertė publiką pakratyti kišenes, kad būtų galima
juos apžiūrėti tuose pat kambariuose kur įvyko žmogžudystės.
Nuo 1843 m. Ponios Tiuso (Madame Tussauds) siaubo kambarys
demonstruodavo naujai įvykusias žmogžudystes. Kraupiai ir kuo
panašiau atvaizduodavo jas vos praėjus kelioms dienoms po nužudymų.
Nuo 1888 m. jau buvo galima pamatyti vaškinį Džeką Skerdiką tik
už pensą.
Atvykite pažiūrėti vaiduoklių!
Cirkai
Juose buvo mažai
gyvūnų, o ir tie dažniausiai buvo cirko direktoriaus nuosavybė.
Cirkai keliaudavo, sukdavo ratus po šalį, kol ruošdavo naujus
numerius pagrindiniam pasirodymui, iš kurio tikėdavosi sulaukti
pagrindinio pelno. Pirmas garsus ir gerai žinomas cirko valdytojas
lordas George Sangeris buvo sukūręs įspūdingą žiemos pasirodymą
Astlio amfiteatre (Astley Amphitheatre), šalia Vestminsterio tilto.
1884 m. jo „Guliverio kelionių“ pasirodymui buvo sutelkta
septyni šimtai žmonių, trylika dramblių, devyni kupranugariai,
penkiasdešimt du žirgai, buvo tigrų, buivolų, stručių, kengūrų.
Phineas Taylor Barnumo cirkas ruošdavo teminius spektaklius
garsiajam Venecijos karnavalui: 1891m. buvo užtvindyta milžiniška,
plati cirko arena, o žiūrovai turėjo plaukioti gondolomis
kanalais, prieš didįjį jūros mūšį, kuriame dalyvavo virš 1000
atlikėjų.
Cirko afiša
Gatvės artistai
Punch`o ir Judy
herojų lėliniai pasirodymai buvo mėgiami. Vaidinimai vykdavo
lauke, dažniausiai, šalia džentelmenų klubų Londono Vest Ende
(West End), taip buvo patogiau, nei „sukarti“ dvidešimt mylių į
dieną keliaujant gatvėmis ir gabenant savo šou. Aristokratų
vakarėliai pagyvindavo Fantoccini (itališkos marionetės kaip ir
ponas Punch`as atkeliavo iš Italijos ir greit tapo populiarios)
lėlių pasirodymus. Gatvėse buvo pilna fokusininkų, ugnies
valgytojų (Salamander men), kardų rijikų, klounų ant kojūkų ir
akrobatų – „žmonių be kaulų“, besiraitančių ant žemės.
Čia buvo nesuskaičiuojama galybė baladžių – meilės dainų
atlikėjų bei grupių su įvairiausiais muzikiniais sugebėjimais,
bet visi kartu jie sukeldavo tiek triukšmo, kad tekdavo kartais
sumokėti vien tam, jog jie nešdintųsi kitur. Ir, jei to dar negana
– škotų ir airių dūdmaišininkai, su savo dūdmaišių
leidžiamomis dejonėmis, prisidėdavo prie visuotinės kakofonijos.
Punch ir Judy
Punch ir Judy vaidinimas
Zoologijos sodai
Zoologijos draugijos
kolekcija Regento parke (The Regent`s park) Londone buvo atidaryta
publikai nuo 1828 m. liepos mėnesio. Ji ten yra lig šių dienų.
Dabar tai Londono zoologijos sodas su daugiau kaip 16 tūkst. gyvūnų.
Anuomet zoologijos sodas buvo garsus savo barškuolėmis gyvatėmis
ir žirafomis, tarp daugelio egzotiškų gyvūnų buvo du drambliai –
Jumbo ir Alice. 1843m. atidarytas pirmasis terariumas, o 1849 m.
zoologijos sodą aplankė beveik 170 tūkst. lankytojų. Buvo dar
vienas zoologijos sodas, ne toks didelis, kitoje upės pusėje
Valvorte (Walworth), ten buvo galima stebėti gyvūnus maitinimo metu
ir pasidžiaugti pramogų namais.
Įėjimas į Londono zoologijos sodą
Pramogų parkai
„Pleasure gardens“
XIX a. buvo pramogų
parkų klestėjimo metas. Net nuostabu, kad jie pritraukdavo tokias
minias žmonių nepaisant angliško oro. Juk dauguma jų buvo įsikūrę
lauke. Voksolo (Vauxhall) pramogų parkas Londone išsilaikė net iki
1859 m. Dalis jo dalis dabar būtų po pietine Vauxhall`o tilto
dalimi. Čelsyje (Chelsea) Londone „Cremorne Gardens“ buvo
atidarytas 1840 m. su tūkstančiais dujinių lempelių, fejerverkais
ir amerikietiškojo boulingo takeliais – jie buvo pirmieji Londone.
Vienam, tragiškai pasibaigusiam, pompastiškam, renginiui prireikė
net armijos kareivių. 1855 m. buvo atkurtas Sevastopolio šturmas
Krymo kare. Kariai ėjo į priekį su atstatytais šautuvų
durtuvais. Griuvus pastoliams daug jų krisdami užsismeigė ant
vieni kitų durtuvų. 1864-aisiais Goddardas, žymus skraidytojas oro
balionais, pakilo į 5 tūkst. pėdų aukštį virš Cremorne. Tačiau
neteisingi apskaičiavimai lėmė, kad jis nusileido ant Čelsio
bažnyčios smailės, tad pasiskraidymas baigėsi mirtimi. Taigi,
katastrofų ir tuo metu netrūko. Žmonės buvo iššaunami iš
patrankų, prancūzės dviratininkės (važiuojančios pirmaisiais
tuometiniais dviračiais) pritraukdavo minias, nes dėvėjo trumpas
kelnes. Dienos metu Cremorne padorūs renginiai sulaukdavo itin daug
žiūrovų dėmesio, kai dešimtą valandą publika išsiskirstydavo,
šimtai prostitučių čia užimdavo savo įprastas vieteles.
Oro balionai Cremorne parke
Krištolo rūmų
(Crystal Palace) atgimimas
Pastatas Hyde parke
buvo pastatytas 1851m. Pasaulinei parodai. Iš pradžių nebuvo
planuota, jog jis ilgai gyvuos. Pasibaigus Pasaulinei parodai kilo
aistringos diskusijos – ką daryti su Krištolo rūmais? Galiausiai
verslininkų konsorciumas, tarp jų buvo ir Josephas Paxtonas, juos
nupirko. Buvo tikras stebuklas juos išardyti ir perkelti į kitą
vietą. Pamažu jie buvo pergabenti į Surėjaus (Surrey) grafystės
miestą Sydenhamą. Naujasis pastatas (The People’s Palace) tebuvo
pusės ilgio nei, kad buvęs Hyde parke. Pamate buvo išraizgytas
sudėtingas penkiasdešimties mylių karšto vandens vamzdynas. 1854
m. birželį rūmai buvo atidaryti kaip tik laiku, kad vilioti į
juos madingus Londono ponus iki pat sezono pabaigos. Rūmų steigėjų
tikslas buvo šviesti britų publiką istorinių panoramų serija.
Čia buvo Asirijos karališkieji rūmai, Pompėjos ir romėnų
kiemai, viduramžių dvaro rūmai, Alhambros rūmai su Liūtų kiemo
fontano kopija, bizantinio stiliaus rūmai ir Senovės Egipto rūmai
su puikiomis ir didžiulėmis, autentiško dydžio, Abu Simbelio
šventyklos statulų (51 pėdos aukščio) kopijomis. Visi
architektūriniai kiemai buvo pastato viduje, jų erdvė naudojama
susirinkimams ir koncertams, kaip kad G.F.Hendelio muzikos renginiai,
sulaukę apie 40 tūkst. klausytojų arba 1857m. garsiojo babtistų
pamokslininko kreipimosi į 23654 tikinčiuosius.
Krištolo rūmai Sydenhame
Populiarios
pramogos: pakilimas su Krištolo rūmų astronautu dujų balionu į
mylios aukštį ar šiek tiek aukščiau, kad pasigrožėti Londono
panorama. Pramoga ne iš pigiųjų - £5, didelė suma tiems laikams;
nuo 1865m. pirotechnikas Charles Brockas pradėjo savaitę
trunkančias nuostabių fejerverkų šventes; be to, čia dar buvo
200 akrų parko plotas su trimis ežerais, viename jų – sala,
kurioje įsikūrė išnykę priešistoriniai gyvūnai – dinozaurai,
stengtasi padaryti kuo įmanoma panašesnius, kad atrodytų kaip
gyvi, aišku, kiek tai leido tuometinės priešistorinių gyvūnų
žinios. Iguanodonas – 34 pėdų ilgio, pagamintas naudojant
geležinius strypus, plyteles, plytas, skaldą, jam sunaudotos 38
cemento statinės.
Krištolo rūmų gaisras 1936 m.
J. Paxtonas buvo
pasinėręs į puikiųjų fontanų ir vandens atrakcionų kūrimą.
Tačiau jie buvo per brangūs, kad veiktų nuolat, tad buvo įjungiami
tik specialiomis progomis. Jo išlaidos „The People’s Palace“
peraugo į dideles finansines problemas. Trisdešimtaisiais rūmų
gyvavimo metais lankytojų metinis vidurkis buvo pasiekęs du
milijonus, tačiau palaipsniui didžiadvasiai steigėjų tikslai buvo
vis labiau spaudžiami komercijos, o 1936m. „The People’s Palace“
kilo gaisras ir rūmai visiškai sudegė.
Virginija Buškevičiūtė - Lukauskienė
publikuojama su autorės sutikimu
Daugiau autorės tesktų galite rasti čia
