XIX a.
Didžiojoje Britanijoje viens po kitos ėmė kurtis draudimo
bendrovės – vadinamieji „laidojimo klubai“ (burial clubs). Čia
buvo galima apsidrausti pačiam ar apdrausti savo vaikus mirties
atvejui.
Tam, kad žmogus būtų palaidotas klubo sąskaita, o
artimieji gautų „laidojimo premiją“, reikėjo keliskart
sumokėti tam tikrą nedidelį mokestį. Tačiau, atrodytų, teigiama
draudimo praktika virto tikriausiu košmaru.
Tuometinės
draudimo sąlygos bei taisyklės buvo visiškai netobulos, tad
Anglijoje pradėti masiškai žudyti vaikai. Juos, siekdami gauti
„laidotuvių išmoką“, galabijo patys tėvai. Na, ne vien žudė,
be ir, pavyzdžiui, nesuteikdavo pagalbos sergančiam vaikui, kad tas
greičiau numirtų.
Savo vaikų
nuodijimu, nelaimingų įvykių inscenizavimu, ir pan., labiausiai
pasižymėjo miestų varguomenė. Nuo 1860 iki 1870 m. kasmet buvo
įrodoma apie 200 vaikžudystės atvejų. Nedaug, lyginant su 12
tūkst. vaikų, atsisveikinusių su gyvenimu gana neaiškiomis ir
įtartinomis aplinkybėmis.
Motina ir negyvas kūdikis. XIX a. vidurio nuotrauka
To meto
Anglijoje žmogaus laidotuvės kainavo 1 – 2 svarus. Klubas
apmokėdavo apdraustojo laidotuves ir dar jo šeimai primokėdavo 2 –
4 svarus „laidojimo premijos“. Žinoma, rinkdami menką draudimo
mokestį, laidojimo klubų savininkai nesitikėjo, kad vaikai mirs
taip masiškai, tačiau ilgus metus jiems nieko kito neliko, kaip tik
mokėti.
O tuo metu
vaikai marinti dažniausiai nieko nesibijant. Teismo ekspertizė,
kaip mokslas, žengė pirmuosius žingsnius. Be to, jos kainavo
brangiai, o ir varguolių vaikams jos nieks neskirdavo. Taigi,
dažniausiai vaikžudžiai tiesiog išsisukdavo.
XIX a. laidojimo vežimas
Mančesterio
ir Stafordo pastoriai dažnai girdėdavo motinas sakant, kad jos
apdraudė savo atžalas laidotuvių klube: „Šis vaikas ilgai
negyvens, kadangi yra apdraustas mirčiai!“ Ir kuo daugiau mieste
veikė laidotuvių klubų, tuo tėvams labiau apsimokėdavo galabyt
savo vaikus, kadangi juos drausdavo ne viename, o keliuose klubuose
iškart. Viena šeima apdraudė kūdikį devyniolikoje skirtingų
Mančesterio laidotuvių klubų ir paskiau gavo kone pusšimčio
svarų sterlingų išmoką. Milžinišką tiems laikams sumą!
Žinoma,
anksčiau ar vėliau tai turėjo pasibaigti. Daugybė laidojimo klubų
tiesiog bankrutavo, o likę pradėjo reikalauti griežtų nesmurtinės
mirties įrodymų, siekti teismo ekspertizių, kelti papildomas
draudimo sąlygas. Vis daugiau tėvų susilaukdavo griežtos bausmės
už vaikžudystę. Savo atžalų marinimo bumas nuslūgo.
