"Laidojimo klubai" ir vaikžudystės bumas Anglijoje

XIX a. Didžiojoje Britanijoje viens po kitos ėmė kurtis draudimo bendrovės – vadinamieji „laidojimo klubai“ (burial clubs). Čia buvo galima apsidrausti pačiam ar apdrausti savo vaikus mirties atvejui. 

Tam, kad žmogus būtų palaidotas klubo sąskaita, o artimieji gautų „laidojimo premiją“, reikėjo keliskart sumokėti tam tikrą nedidelį mokestį. Tačiau, atrodytų, teigiama draudimo praktika virto tikriausiu košmaru.

Tuometinės draudimo sąlygos bei taisyklės buvo visiškai netobulos, tad Anglijoje pradėti masiškai žudyti vaikai. Juos, siekdami gauti „laidotuvių išmoką“, galabijo patys tėvai. Na, ne vien žudė, be ir, pavyzdžiui, nesuteikdavo pagalbos sergančiam vaikui, kad tas greičiau numirtų.

Savo vaikų nuodijimu, nelaimingų įvykių inscenizavimu, ir pan., labiausiai pasižymėjo miestų varguomenė. Nuo 1860 iki 1870 m. kasmet buvo įrodoma apie 200 vaikžudystės atvejų. Nedaug, lyginant su 12 tūkst. vaikų, atsisveikinusių su gyvenimu gana neaiškiomis ir įtartinomis aplinkybėmis. 

Motina ir negyvas kūdikis. XIX a. vidurio nuotrauka

To meto Anglijoje žmogaus laidotuvės kainavo 1 – 2 svarus. Klubas apmokėdavo apdraustojo laidotuves ir dar jo šeimai primokėdavo 2 – 4 svarus „laidojimo premijos“. Žinoma, rinkdami menką draudimo mokestį, laidojimo klubų savininkai nesitikėjo, kad vaikai mirs taip masiškai, tačiau ilgus metus jiems nieko kito neliko, kaip tik mokėti.

O tuo metu vaikai marinti dažniausiai nieko nesibijant. Teismo ekspertizė, kaip mokslas, žengė pirmuosius žingsnius. Be to, jos kainavo brangiai, o ir varguolių vaikams jos nieks neskirdavo. Taigi, dažniausiai vaikžudžiai tiesiog išsisukdavo. 

XIX a. laidojimo vežimas

Mančesterio ir Stafordo pastoriai dažnai girdėdavo motinas sakant, kad jos apdraudė savo atžalas laidotuvių klube: „Šis vaikas ilgai negyvens, kadangi yra apdraustas mirčiai!“ Ir kuo daugiau mieste veikė laidotuvių klubų, tuo tėvams labiau apsimokėdavo galabyt savo vaikus, kadangi juos drausdavo ne viename, o keliuose klubuose iškart. Viena šeima apdraudė kūdikį devyniolikoje skirtingų Mančesterio laidotuvių klubų ir paskiau gavo kone pusšimčio svarų sterlingų išmoką. Milžinišką tiems laikams sumą!

Žinoma, anksčiau ar vėliau tai turėjo pasibaigti. Daugybė laidojimo klubų tiesiog bankrutavo, o likę pradėjo reikalauti griežtų nesmurtinės mirties įrodymų, siekti teismo ekspertizių, kelti papildomas draudimo sąlygas. Vis daugiau tėvų susilaukdavo griežtos bausmės už vaikžudystę. Savo atžalų marinimo bumas nuslūgo.