Sakoma, jog jokie tam tikros srities specialistai negali žiūrėti
filmų, susijusių su jų išmanoma tema. Fizikai negali žiūrėti
fantastinių filmų, nes juos krečia traukuliai matant riebiai
ugningus sprogimus beorėje erdvėje, kosmose ūžiančius laivų
variklius ir panašius su elementariais fizikos dėsniais
besikertančius reiškinius.
Kariškiai visada galėtų kritiškai
pakomentuoti filmus apie karą, oreiviai – apie aviaciją ir pan.
Filmų kūrėjai negali iki galo įsigilinti į tam tikrą temą
tiek, kad liktų patenkintas siauras tos srities specialistų ratas,
todėl taikosi į neišmanančias mases ir stengiasi pateikti, jų
manymu, gražų ir efektingą, bet dažniausiai su realybe nieko
bendro neturintį vaizdą.
Lygiai ta pati problema sutinkama ir su lankininkyste susijusiuose
filmuose. Be šios karo, medžioklės, o dabar ir sporto rūšies
neapsieina joks filmas apie antikos ar viduramžių kovas.
Lankininkas – lyg prieskonis kiekvienoje mūšių scenoje, o
kartais net ir pagrindinis herojus. Tačiau šis kovos menas, visais
laikais reikalavęs ilgų metų gilinimosi ir treniruočių, filmuose
pateikiamas paviršutiniškai, klaidingai bei klaidinančiai.
Nesigilinant į įvairius plačiosioms masėms nežinomus
nepriklausomų kūrėjų filmus, kuriuos galbūt (kokioje nors gilias
lankininkystės tradicijas turinčioje šalyje) konsultavo šaudymo
iš lanko specialistai, aptarsime pagrindines žymiuosiuose šių
laikų filmuose pasirodančias klaidas, susijusias su įranga,
šaudymo manieromis, tradicijomis bei rezultatais.
Pradėkime nuo pačio
elementariausio klausimo – kas istoriniuose filmuose šaudo
lankais? Kiekvienam su šia sritimi bent kiek susipažinusiam žmogui
visada į akis krinta labai dažnai filmuose pasikartojanti klišė:
kaimas, miestas, bendruomenė, ar tiesiog grupė žmonių pakelia
ginklus prieš savo pavergėjus, sukyla arba ruošiasi atremti priešų
antpuolį. Pagrindiniai herojai ir visi stiprūs vyrai filme visada
plaikstysis kalavijais, ietimis ar kirviais. Likęs veikėjai –
paaugliai, vaikai ar moterys dažnai stoja į pagalbą su lankais
rankose. Retas pigesnis filmas ar serialas apsieina be dailios
panelės, keliančios siaubą priešui savo taikliais šūviais. Tai
– viena esminių, su istoriniais faktais bei lankininkystės
kultūra susijusių problemų. Nekalbant jau apie abejotiną masinį
moterų dalyvavimą koviniuose veiksmuose, pagrindinis klausimas,
kurį reiktų aptarti – fiziniai pajėgumai, reikalingi šaudant
kariniais lankais.
Šiandieninė pramoginė
ar sportinė įranga, matuojant ant lanko templės užkabintomis
svarstyklėmis ir įtempus apie 70 centimetrų, suaugusiems vyrams
rodo apie 20 kilogramų jėgą. Tai –
sporte dalyvaujančių ir nuolat besitreniruojančių, šiandieninių
lankininkų vyrų standartas. Moterų lankai dažniausiai būna vienu
kitu kilogramu silpnesni. Jeigu jums teko šaudyti kokiose nors kaimo
turizmo sodybose, viduramžių ar miesto šventėse, jums į rankas
buvo įbruktas daug silpnesnis, pramoginis, specifinio fizinio
pasirengimo nereikalaujantis lankas, kurio galia neviršija 10
– 12 kilogramų. Toks lankas yra lengvai suvaldomas daugumos
sveikų vyrų ar moterų. Iš čia ir gimė klišė kine vaizduoti
šiandienos moteriško grožio standartus atitinkančias lieknas
gražuoles, kovojančias su lankais greta augalotų savo vyrų.
Tokie, pavadinkime,
lankiukai, kuriais šaudoma šiandien, viduramžių mūšyje būtų
davę labai mažai naudos. Šiandienos lankas, - tai pramogai ir
malonumui skirtas silpnas žaislas, tuo tarpu senovėje naudotų
templinių ginklų užduotis – sunkią strėlę (dėl to turinčią
didelę mušamąją galią, be kurios pataikymai neduos didelės
naudos) nunešti iki kartais labai toli esančio taikinio ir pramušti
įvairaus lygio apsisaugojimo priemones – medį, odą, žiedinius
ar net plokštinius šarvus. Šaudymo atstumai galėjo būti ir maži,
bet paprastai lankininkai šaudydavo į išsirikiavusias kariuomenes,
kai kuriuose šaltiniuose minint net ir 200 metrų
atstumus. Šiandienos olimpinis lankininkas specialia ir brangia
įranga šaudo į už 70 metrų esantį taikinį. Šaudymas
tradiciniais lankais retai viršija 50 metrų
atstumą, nes dažniau šaudoma iš arčiau. Žinoma, mūsų dienų
lankininkas, naudodamas specialistų pagamintą labai brangią ir
tikslią įrangą, šaudys daug taikliau, tačiau norime pasakyti,
jog tokiais dideliais atstumais laidant labai sunkias strėles
(turinčias masyvų kovinį antgalį ir didelį pačios strėlės
diametrą) reikia ypač galingo lanko.
Mes kalbame apie
istorinius, kovinius lankus, kuriuos įtempus svarstyklėmis, jos
rodytų 60-70, ar net daugiau, kilogramų
(pavyzdžiui, angliškąjį longbow). Tokių lankų šiandien
beveik negamina, o jeigu Jūs paimtumėte minėtą ginklą į rankas,
nesugebėtumėte įtempti nė poros dešimčių centimetrų. Ką jau
kalbėti apie nuolatinį ir greitą šaudymą visą dieną
trunkančiame mūšyje? Tokiais lankais šiandien šaudo ant poros
rankų pirštų visame pasaulyje suskaičiuojami ekstremalai,
turintys neeilinius sugebėjimus ir per ilgus metus išlavinę
šaudymui reikalingus raumenis. Todėl filmuose rodomi strėles į
priešą laidantys vaikai ar merginos yra istorinis netikslumas. Na,
nebent jie naudojasi silpnais lankais, nedarančiais žalos šarvuotam
kariui.
Viduramžių lankininkas
– išskirtinės jėgos tvirtas vyras, kurį galima lyginti su
šiandienos sunkumų kilnotoju. Šaudymui naudojamus viršutinės
kūno dalies raumenis išlavinęs per sunkias ir kasdienines
treniruotes, ruošiamas daugybę metų. Tik toks žmogus gali
naudotis galingais kariniais lankais, tik iš jo mūšio lauke gali
būti realios naudos. Šaudantys lanku vaikai ar merginos tik sukeltų
bent minimaliai šarvuoto priešininko juoką ir daug žalos jam
nepadarytų.
Filmuose dažnai rodomi
lankininkai, akivaizdžiai surinkti iš visų po ranka pasitaikiusių
pagalbinių aktorių. Tuo tarpu iš tikro turėtų būti vaizduojami
raumeningi, stambūs vyrai, išlavintais rankų ir nugaros
raumenimis. Pabandykite trim pirštais pakilnoti 60
ar daugiau kilogramų svorį...
Iš
čia kyla kitas aspektas – lankininkų paruošimas. Filmuose jis –
greitas. Dažniausiai parodomi keli kadrai, kaip subėgę kaimiečiai
pašaudo į šiaudines kaliauses, ir reikalas baigtas. Realybėje,
ruošiant tikrą lankininkų kariuomenę ar kariuomenės dalį,
viskas trukdavo labai ilgai. Kai kuriose šalyse tai buvo ištisinis,
nuolat vykęs procesas. Viduramžių lankininkų rojumi laikoma
Šimtamečio karo laikų Anglija turėjo įstatymus, nurodančius
kiekvienam anglui nuo 15 iki 60 metų apsirūpinti įranga bei nuolat
praktikuoti įgūdžius. Sekmadieniais, po bažnyčios, sveiki vyrai
turėjo „atsiskaityti“ ir parodyti jog vykdo nurodymus
praktikuodamiesi kariniais lankais. Būtent toks paruošimas leido
anglams Kresi (Crécy, 1346 metai) mūšyje
nukauti 2000 prancūzų riterių bei
šarvuotų karių, prarandant tik porą šimtų saviškių gyvybių.
Kiekvienas
šiandien užsiimantis lankininkyste žino, kiek daug reikia
treniruočių ir pasiruošimo norint pasiekti gerų rezultatų.
Turint omeny tai, kad šiandien mes naudojame patikimą, išdirbtą
ir tikslią įrangą, greitas lankininkų paruošimas šaudyti
paskubomis padarytais lankais yra visiška fantastika.
Absoliutus nesigaudymas
lankų galios klausimu atsispindi dažnai pasikartojančioje klišėje,
kuomet templiniu ginklu ginkluotas veikėjas grasina juo kitam.
Kartais tenka matyti ištisus dialogus herojui laikant įtemptą
lanką. Gražus ir dažnai matomas vaizdas – įtempę ginklus
šimtai lankininkų laukia vado komandos šauti. Mūsų dienų
lankininkai, šaudantys tris ar net keturis kartus silpnesniais
lankais, turi sugalvoję pratimą – išlaikyti savo lanką „pilname
įtempime“ vieną minutę. Drebėdami ir kamuodamiesi tai padaro
tik nuolat besitreniruojantys, dažnai šaudantys lankininkai. Jeigu
kalbėtumėme apie milžiniškos galios karinius lankus, toks
stovėjimas ir taikymasis įmanomas tik, geriausiu atveju, dvi-tris
sekundes. Milžiniška lanko galia ir skausmingas spaudimas pirštams
neleistų stovėti su įtemptu lanku ilgai. Filmuose, kur lankininkas
kalba pilnai pasiruošęs šauti, lankas nepadarytų didelės žalos
net ir paleidus strėlę į nuogą aukos pilvą, nes jis būtų
silpnesnis už kelių metų vaikui duodamą žaislą.
Kalbant
apie įrangą, būtina suprasti vieną, kiekvienam šaudančiam lanku
sportininkui žinomą dalyką. Įranga, nesvarbu – pigi ar brangi,
turi būti suderinta. Suderinta tarpusavyje, o svarbiausia –
priderinta prie ją naudojančio lankininko. Todėl dažnai tenka
raukytis matant filmuose nuolat pasikartojančią klaidą, kai
herojus šaudo bet kokiu, iš priešo atimtu, nuo sienos nukabintu ar
mūšio chaose rastu lanku. Jeigu žmogus nėra išbandęs turimo
lanko, jis nežino kaip jis šaus, kokie jo ypatumai, greitis,
vibracija. Tik nuolatinis darbas su asmenine įranga leidžia ją
„prisijaukinti“ bei kalbėti apie tikslų ir taiklų šaudymą.
Svetimas lankas – paslaptis. Pirmas šūvis – lanko išbandymas
ir neprognozuojamas rezultatas.
Jei
kalbėti apie viso inventoriaus suderinamumą, esminis dalykas
tiksliame šaudyme – tinkamos strėlės. Pabandykime labai trumpai
paaiškinti šūvyje pasireiškiančią fiziką. Gavusi smūgį
temple, strėlė, startiniame šūvio momente, išlinksta. Jeigu ji
bus per minkšta, ji gali išlinkti tiek, kad sulūš nepalikusi
lanko. Dažniausiai per minkšta strėlė kratysis viso skrydžio
metu, tad gero rezultato lankininkas nepasieks. Per kieta strėlė
nesugeba išlinkti ir lekia kairėn, priešingon pusėn nuo paties
lanko.
Trumpai
tariant, tiesiai ir prognozuojamai skris tik ta strėlė, kuri bus
labai tiksliai parinkta pagal konkretų lanko ir lankininko tandemą.
Norima pasakyti, kad filmuose dažnai rodomas šaudymas bet kuo, kas
papuolė po ranka, turėtų ypač retai baigtis taikliais šūviais.
Būtent todėl juostoje „Robinas Hudas“ (2010
metai) aktoriaus Russellas Crowe šūvis iš vandens ištrauktu,
pirmu po ranka pasitaikiusiu lanku ir besimėčiusia strėle, iš
poros šimtų metrų peršovęs savo didžiausio priešo, tolstančio
šuoliuojančiu žirgu, gerklę, sugadino filmą visų lankininkų
akyse.
Užsiminus
apie žinomiausią visų laikų lankininką, mitinį Anglijos svieto
lygintoją Robiną Hudą, literatūroje labiausiai žinomą dėl
neeilinių savo gabumų šaudant lanku, būtina aptarti dažniausiai
su juo siejamą strėlių skaldymą taikinyje šaudant neįtikėtinai
taikliai.
Epizodas
dažnas: pirmas šūvis sminga į patį taikinio centrą, po to
sekanti strėlė idealiai atkartoja pirmosios kelionę ir sminga į
tą pačią vietą, išilgai perskeldama taikinyje jau buvusią
strėlę. Kartais triukas tęsiamas ir toliau: šaunama trečia ir
perskeliamos jau dvi taikinyje esančios strėlės. Toks šaudymas –
kiekvieno šiandienos lankininko svajonė ir tiesiausias kelias į
olimpinį auksą. Tačiau tai – neįtikėtino retumo dalykas, kurį
mažai kam pasiseka pamatyti.
Pataikymas
strėle į strėlę, priklausomai nuo naudojamų lankų, nėra toks
jau retas dalykas. Tai nutinka nuolat, ypač kai kalbama apie
šiuolaikinius, papildoma įranga aprūpintus olimpinius ar
skriemulinius lankus. Beabejonės, retsykiais taip nutikdavo ir
senovėje. Tačiau dažniausiai toks šūvis baigiasi strėlės
galiuko, plunksnos nulaužimu ar šiokiu tokiu strėlės korpuso
aplaužymu.
Ištisinis
strėlės skilimas nuo galiuko iki priekyje esančio antgalio –
nebe taiklumo, o medinės dalies rievių išsidėstymo klausimas.
Medinis taikinyje styrančios strėlės pagaliukas turi būti
idealiai tiesių medienos rievių, kad skilimas vyktų nuo pat
pradžios iki pabaigos. Išsidrožkite pagaliuką ir pabandykite jį
perskelti net ir peiliu – greičiausiai jūsų skėlimas
„nuvairuos“ į šoną ir viso pagaliuko lygiai jūs
neperskelsite. Pagalvokite, kaip pasakiškai turėtų sutapti
medienos ypatybių, strėlių taikinyje padėties ir taiklumo dermė,
kad gautume tokį rezultatą. Nuolatinis tokių šūvių
demonstravimas filmuose – fantastikos sritis.
Taikinyje
styranti strėlė dažniausiai vaizduojama skylanti labai
netikroviškai. Medinis pagaliukas, net ir esant ypač retam
pataikymui, neskiltų taip, kaip vaizduojama kine. Taikinyje liekanti
tabaluoti išsiskėtusi strėlė galbūt taip ir galėtų atrodyti,
jei ji būtų iš bambuko. Tuo tarpu senovėje medinė strėlė
paprasčiausiai išsitaškytų į gabalus, netgi jei milžiniško
atsitiktinumo dėka būtų perskelta nuo pradžios iki pabaigos.
Perėjus prie įrangos ir
technikos klausimo norisi paminėti vieną nedidelę inventoriaus
dalį, išpopuliarintą filmuose ir turinčią didelę įtaką
šiandieniniam lankininko ginkluotės bei ekipuotės suvokimui.
Kalbama apie ant nugaros tvirtinamą strėlinę. Lankininkų, kaip
„vyrų su triko“, įvaizdis persismelkęs smailiomis kepurėmis,
povo plunksna ir ant nugaros kabančia strėline iš kurios kyšo
kelios gražios strėlės. Puikus paveikslas vaidybiniame šiandienos
kine, kuriame susipina nuotykiai, istorinės detalės ir svarbiausia
– romantika.
Tikrovėje ant nugaros
tvirtinamos strėlinės būdavo naudojamos pakankamai retai ir jų
populiarumas mūsų laikų lankininkų tarpe dalinai sąlygotas
holivudinių filmų. Istoriniai Europos karybos šaltiniai pateikia
nedaug pavyzdžių apie ant nugaros kabinamas strėlines. Tai nėra
labai patogus dalykas, kadangi lankininkas savo strėlių nemato,
einant jos barška, pasilenkus – iškrinta, kur nors lendant –
kliūva.
Apskritai būtina suvokti
tokį dalyką, kaip lankininko strėlinė viduramžiais. Mūsų dienų
šaulys, gurkšnodamas gaiviuosius gėrimus, ramiai vaikšto po
stadioną su ne daugiau dešimties, dvylikos strėlių arsenalu.
Didesnio kiekio jų dažniausiai nereikia. Viduramžiais, mūšio
metu, toks skaičius strėlių būtų iššaudytas per porą minučių.
Susirėmimai galėjo trukti visą dieną, šaudoma buvo nuolat, į
priešininkus paleidžiant tūkstančius strėlių. Strėlės su
savimi būdavo nešiojamos itin retai. Tų laikų lankininkams, lyg
šių dienų artileristams, būdavo nešami didžiuliai glėbiai
strėlių ir kraunami ant žemės, kad būtų galima imti ir šaudyti
intensyviai bei daug. Visų savo strėlių karo lankininkas
nesinešioja: aplink jį sukasi visa industrija, dirbanti ties
strėlių gamyba ir logistika mūšio lauke.
Tęsiant inventoriaus
temą. Pati kvailiausia klaidų rūšis yra nuolatinis istoriškai
netinkamo inventoriaus naudojimas ne pagal filme vaizduojamą
laikmetį. Lankų istorija – milžiniškos apimties tema, kuri
apima skirtingą lanko vystymosi kelią kiekvienoje civilizacijoje,
regione ar net tautoje. Anglai ir prancūzai, turėję nuolatinius
kontaktus daugelį šimtmečių, šaudė skirtingais lankais, o ką
jau kalbėti apie, pavyzdžiui, anglų lankų skirtumus nuo
korėjiečių, mongolų ar afrikiečių lankų. Kiekvienas regionas
pasižymi savita ginkluote ir šaudymo technika. Norint paaiškinti
regioninius skirtumus šią temą būtų galima plėtoti be galo, o
šiame tekste tiesiog galima pastebėti, kad filmų herojai labai
dažnai naudoja lankus, kurių neturėtų būti filmo rodomame
laikmetyje bei regione.
Paprasčiausias pavyzdys.
Šioje nuotraukoje, nekalbant jau apie istoriškai visiškai
neįmanomą XIV amžiaus juodaodį anglą, Robinas Hudas naudojasi
Azijos klajoklių lanku, skirtu šaudyti nuo žirgo. Tai – visiškas
istorinis nesusipratimas. Toje epochoje gyvenantys anglai neturėjo
tokių lankų. Galima kalbėti apie kažkokį jų parsigabenimą iš
kitų regionų, sakykime, Kryžiaus karų į Palestiną. Tačiau
tikri istoriniai lankai, pagaminti iš tikrų organinių medžiagų
niekada neišgyvendavo tiek ilgai, kad būtų pervežti per pusę
tuometinio pasaulio ir naudojami ilgus metus. Organinės gamybos
medžiagos neleidžia lankui tapti ilgaamžiu, todėl svetimame
regione apsigyvenęs lankas po pirmo lūžimo būtų išmestas lauk,
kadangi aplinkui nebūtų galinčių jį sutvarkyti žmonių.
Norint „pagauti“
filmų kūrėjus, reikia nemažo istorinio lankininkystės išmanymo.
Kalno medžiagos, kuri padėtų susipažinti su skirtingų regionų
lankais teikti neverta, tačiau galima bandyti paaiškinti, iš kur
filmuose atsiranda tokie netikslumai. Paprasčiausiai, scenas kuria
ties tuo dirbantys žmonės. Jie žvelgia tik per vaizdo efektingumo
prizmę ir siekia gražesnio, labiau žiūrovo akį traukiančio
vaizdo. Lenktas azijietiškas lankas atrodo daug įspūdingiau, todėl
daug geriau jį priderinti prie patrauklaus herojaus veido, nežiūrint
į tai, kad herojus vaidina XIV amžiaus anglą.
Nedidelė smulkmena apie
įrangą. Dažnas motyvas, kai tempiant lanką jis traška. Scenos
išbaigtumui pasiekti režisieriai persistengia ir papildo tylaus,
neįdomiai šaudančio lanko šūvius braškėjimu. Toks garsas gali
reikšti tik vieną – įrangai kažkas negerai: pažeistas pats
lankas arba kažkur vyksta trintis, kuri baigsis templės trūkimu.
Šaudantis lankas skleidžia garsą, tačiau tikrai ne girgždėjimą.
Lygiai dėl tos pačios priežasties, norėdami papildyti veiksmą
garso efektais, filmų kūrėjai prideda prie skrendančių strėlių
garsų švilpimą, taip mūšį padarydami efektingesnį. Tikrovėje
skrendanti strėlė skleidžia šiokį tokį šnypštimą, sukeliamą
besisukančių plunksnų, kuris yra vos girdimas tų, pro kuriuos ji
praskrenda. Paleidžiantis strėlę žmogus garso išgirsti nespėja,
nes strėlė greit nutolsta nuo šaulio.
Kitas klaidinantis
momentas – komandos, naudojamos įsakant šaudyti salvėmis. Kine
mėgstama naudoti sąvoka „ugnis“ (angl. „fire“), kuri
atsirado kur kas modernesniais laikais. Dažnas filmas vaizduoja
išrikiuota lankininkų formuotę, kuriai šaukiama komanda „ugnis“.
Tai - istorinis netikslumas. Filmuose anglų kalba turėtų būti
vartojami terminai „paleisti“ arba „atlaisvinti“, kas
angliškai skamba kaip „loose“ arba „release“.
Šios inventoriaus
klaidos filmuose sutinkamos dažnai, tačiau jos niekada nebus tokios
gausios, kaip su šaudymo technika susijusios klaidos. Iš esmės,
nėra nei vieno filmo, kuriame būtų iki galo įsigilinta į šūvio
paleidimo techniką. Čia praverstų dar vienas, daug ilgesnis
tekstas už šį, tačiau apsistokime ties bendra apžvalga.
Pagrindiniai herojai
visada priklausomi nuo filmavimui diriguojančių režisierių,
stilistų ir operatorių. Pagrindinis visų tikslas – gražus bei
efektingas vaizdas. Tikslus taikymasis ir tikroviškas šaudymas gali
pasirodyti nepatraukliu, trukdančiu atskleisti šaudančio herojaus
ar herojės grožį, todėl sprendimai priklauso nuo estetinių
kinematografo dėsnių, o ne nuo realios istorinio šaudymo
metodikos.
Apmokyti masines
pagalbinių aktorių grupes niekas neskiria nei dėmesio, nei laiko,
nei energijos. Surenkami žmonės, išdalinami lankai, „įtempiam“
ir „šaunam“ – kam vargti, juk daugumai žiūrovų „sueis“
ir taip. Tad rezultatas toks, kokį turime.
Dauguma žymiuosiuose
istoriniuose filmuose paleistų šūvių neturėtų pasiekti tikslo
dėl elementarių šaudymo technikos reikalavimų neatitikimo.
Šiandienos lankininkas šlifuoja kiekvieno piršto judesį ilgus
metus, kol raumenys ir skeletas pradeda dirbti taisyklingai. Tik tada
mes galime kalbėti apie pataikymą ten, kur norima. Šaudymas bet
kaip – nuo sėkmės priklausanti loterija.
Tarkime, šioje
nuotraukoje simpatiška aktorė turėtų ne tik kad nepataikyti, bet
jai apskritai vargu ar pavyktų iššauti. Pirštais užspausta
strėlė šiek tiek ją net sužeistų:
Šita mergaitė vargiai
pataikytų į prieš ją stūksančius pilies vartus, nekalbant jau
apie filme vaizduojamus tikslius šūvius į priešininkus:
Ši nuotrauka puikiai
atspindi visišką, pačių elementarių šaudymo principų ir
įrangos neišmanymą:
Čia vietoje templės
naudojama guma. Žmogus tokiu lanku nenušautų nieko:
Na, nebent čia
vaizduojamas chaotiškas šūvis, pašokus iš miego:
Žmogus ne tik, kad
nepataikytų, bet greičiausiai dar ir užsidirbtų gerą mėlynę
ant dilbio:
Puikus filmukas,
parodantis apgailėtiną vieno filmo lygį.
Kiekviena lankų rūšis
reikalauja labai skirtingos šaudymo technikos, susiklosčiusios
istoriniame ir kultūriniame kontekste arba išnaudojant praktinius
lanko pliusus bei minusus.
Filmuose dažnai
naudojami lankai, nederantys su šaudymo technika tame regione.
Neįsigilinimas į ypatumus, kuo skiriasi šaudymas Azijos raitelių
lanku nuo šaudymo europietišku ilguoju lanku, bei panašios
klaidos, lėmė, kad turime vos vieną kitą filmą, kuriam būtų
galima rašyti bent šiokį tokį patenkinimą įvertinimą.
Absoliuti dauguma istorinių filmų yra didžiulis žiūrovo
klaidinimas, istorijos falsifikavimas ir neišmanymo demonstravimas.
Šame vaizdelyje
lenktasis lankas yra įtemptas į priešingą pusę, nei turėtų:
Šioje nuotraukoje
parodomas neįtemptas ir įtemptas tas pats lankas. Galite įžvelgti
absurdą aukščiau esančiame plakate:
Edmundas,
Lankininkų klubas "Strėlė"
**
