2016 m. vasario 9 d., antradienis

Amžiaus potvynis Londone

Anglijos sostinė dažnai kentėjo nuo įvairiausių stichinių nelaimių ir milžiniškų gaisrų. 1814 m. Londoną užklupo potvynis, kuris nusinešė aštuonių žmonių gyvybes. Tiesa, jie visi paskendo aluje.

Prieš 200 metų Londono centrą kirto St. Giles gatvė. Jos reputacija buvo prasta, kadangi tame rajone riogsojo patys baisiausi lūšnynai. Šiais laikais tai gana prabangus rajonas, netoli Britų muziejus ir žymiojo Covent Garden. 

Sunku net įsivaizduoti, kad XIX a. pradžioje čia stovėjo palaikiai namukai, kurių gyventojai turėjo nepaliaujamai dirbti, kad pelnytų duonos kąsnį. Viename kambaryje gyveno po kelias šeimas, rūsiai irgi nebuvo tušti. Didžiąją gyventojų dalį sudarė airių emigrantai.

Lūšnynų kaimynystėje buvo Tottenham Court Road, kur veikė įžymiosios Londono alaus daryklos. Jų buvo daug ir kiekviena aršiai kovojo dėl klientų. Daryklose virė galybę rūšių alaus, nuolat vykdavo eksperimentai, kai kurios rūšys brandintos metų metus. Aludariai varžėsi ne tik dėl kokybės: kiekviena įmonė siekė turėti patį didžiausią rauginimo bosą. Vienos alaus gamintojų šventės proga net užfiksuotas rekordas, kai buvo pristatytas 200 žmonių talpinantis rauginimo bosas.

Dėl aludarių didybės manijos 1814 spalio 17 d. įvyko tragiška nelaimė. Darykloje Horse Shoe nutrūko vieno tokio gigantiško boso, kuriame jau 10 mėnesių brendo alus, veržiantysis žiedas. Boso talpa – 3550 barelių alaus, 1812 m. 1 barelis alaus buvo lygus 166.36 litro. Taip į laisvę ištrūko 590 000 litrų alaus!

Po to, kai žiedas nutrūko, katastrofa buvo neišvengiama. Darykloje dirbęs klerkas vėliau pasakojo, kad viskas priminė didžiulį sprogimą. Jūra alaus, medžio ir metalo skeveldros pramušė daryklos sienas ir užtvindė gatves. Pakeliui ši banga dar nušlavė mažuosius bosus, t. y. papildomus 1200 barelių alaus.

Nesunku paskaičiuoti, kiek alaus išplaukė į gatves. Kai kurių šaltinių teigimu, skysčio lygis siekė 4.5 metro. Potvynis užtvindė artimiausių namų rūsius ir pirmuosius aukštus iki pat lubų. Namą, kuris stovėjo arčiausiai daryklos, alaus banga tiesiog nušlavė, o pirmąja auka tapo 14-metė bufetininkė. Potvyniui nuslūgus, buvo rasti aštuonių žmonių kūnai. Liaudis netruko sukurti legendą, kad ligoninėje mirė devintoji auka, kuri išsigelbėjo nuo potvynio gerdama kylantį alų, o ją pribaigė apsinuodijimas alkoholiu.

Aukomis tapo tik vaikai ir jaunos mergaitės, nes visi kiti gyventojai buvo darbuose. Susirinkę stebėtojai nepraleido galimybės už dyką pasivaišinti – alų sėmė dubenimis, kibirais ar tiesiog mirkė jame drabužius.

Alaus daryklos savininkas buvo teisiamas, bet išvengė nuosprendžio. Teisėjo verdiktas: „Viskam Dievo valia“. Vėliau aludaris kreipėsi į parlamentą ir gavo leidimą visus ateinančius metus virti alų be akcizo, kad padengtų patirtus nuostolius.