Klasikinė,
visiems pažįstama kambarinių uniforma, kurią sudarė kukli
suknelė su ilgomis rankovėmis, balta prijuostė ir plaukų
juostelė, susiformavo tik XIX a.
Paprasti tarnaičių drabužiai,
vienintelė puošmena kurių buvo baltos apykaklės ir prijuostės,
smarkiai skyrėsi nuo namų šeimininkų drabužių. Tarnaitės
negalima buvo supainioti su šeimos nariais būtent dėl specifinių
jos apdarų.
Namų šeimininkė ir jos kambarinė (kairėje)
Iki pat XIX
a. nebuvo griežtai reglamentuotos tarnaičių uniformos, tad
dažniausiai jos vilkėjo kuklius nuosavus rūbus, arba dėvėtus
šeimininkų apdarus. Turtingų namų tarnaitės keisdavo sukneles
keliskart per dieną. Paprastai prieš pietus buvo vilkima šviesi, o
popiet - tamsių spalvų suknelė. Tarnaitės negalėjo nešioti
jokių tuomet madingų, formą palaikančių karkasų, tačiau
rankovių ir sijono stilius jau atitiko bendrąsias madas.
Samdyti daugiau nei vieną kambarinę galėjo sau leisti tik gana turtingi žmonės
Jei
tarnaičių namuose būdavo daug, jų užduotys būdavo paskirstomos.
Vyresnioji kambarinė atlikdavo tiesioginius namų šeimininkės
pavedimus, o jaunesnės tvarkydavo kambarius bei nudirbdavo kitus
darbus. Tačiau išlaikyti kelias kambarines sau galėjo leisti tik
itin turtingi žmonės, tad dažniausiai šeimos samdėsi vieną
kambarinę.
Beje, priklausomai nuo turtinės šeimininkų padėties, kambarinės galėjo uždirbti visai neblogai
Kambarinių
gyvenimo aprašymų gausų Vakarų literatūroje. Pavyzdžiui,
septynių tomų Martino Prusto epopėjoje „Prarastojo laiko
paieškose“ sutinkama kambarinė Francuaza, kurį nudirbdavo visus
namų darbus: tvarkė kambarius, pirko produktus, ruošė maistą,
skalbė drabužius ir prižiūrėjo vaikus. Jai padėdavo tik sena
indų plovėja. Per ilgus tarnystės metus Francuaza buvo laikoma
tikra šeimos nare, tačiau kai šeimininkai priimdavo svečius, jai
buvo uždrausta rodytis akyse.
