XIX - XX a. kambarinės

Klasikinė, visiems pažįstama kambarinių uniforma, kurią sudarė kukli suknelė su ilgomis rankovėmis, balta prijuostė ir plaukų juostelė, susiformavo tik XIX a. 

Paprasti tarnaičių drabužiai, vienintelė puošmena kurių buvo baltos apykaklės ir prijuostės, smarkiai skyrėsi nuo namų šeimininkų drabužių. Tarnaitės negalima buvo supainioti su šeimos nariais būtent dėl specifinių jos apdarų.

Namų šeimininkė ir jos kambarinė (kairėje)

Iki pat XIX a. nebuvo griežtai reglamentuotos tarnaičių uniformos, tad dažniausiai jos vilkėjo kuklius nuosavus rūbus, arba dėvėtus šeimininkų apdarus. Turtingų namų tarnaitės keisdavo sukneles keliskart per dieną. Paprastai prieš pietus buvo vilkima šviesi, o popiet - tamsių spalvų suknelė. Tarnaitės negalėjo nešioti jokių tuomet madingų, formą palaikančių karkasų, tačiau rankovių ir sijono stilius jau atitiko bendrąsias madas.

Samdyti daugiau nei vieną kambarinę galėjo sau leisti tik gana turtingi žmonės

Jei tarnaičių namuose būdavo daug, jų užduotys būdavo paskirstomos. Vyresnioji kambarinė atlikdavo tiesioginius namų šeimininkės pavedimus, o jaunesnės tvarkydavo kambarius bei nudirbdavo kitus darbus. Tačiau išlaikyti kelias kambarines sau galėjo leisti tik itin turtingi žmonės, tad dažniausiai šeimos samdėsi vieną kambarinę. 

Beje, priklausomai nuo turtinės šeimininkų padėties, kambarinės galėjo uždirbti visai neblogai

Kambarinių gyvenimo aprašymų gausų Vakarų literatūroje. Pavyzdžiui, septynių tomų Martino Prusto epopėjoje „Prarastojo laiko paieškose“ sutinkama kambarinė Francuaza, kurį nudirbdavo visus namų darbus: tvarkė kambarius, pirko produktus, ruošė maistą, skalbė drabužius ir prižiūrėjo vaikus. Jai padėdavo tik sena indų plovėja. Per ilgus tarnystės metus Francuaza buvo laikoma tikra šeimos nare, tačiau kai šeimininkai priimdavo svečius, jai buvo uždrausta rodytis akyse.