2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Sportinio fechtavimo istorija

Ko gero, nedaug pasaulyje tokių sporto šakų, kurios būtų kildinamos iš ginkluotos karybos. Viena jų – fechtavimas, mūsų dienomis dar vadinamas elegantišku, netgi aristokratišku sportu.

Į olimpinių sporto rungčių sąrašą fechtavimas (vok. fechten - kautis) įtrauktas nuo pat Pirmųjų tarptautinių 1896 m. Atėnuose surengtų olimpinių žaidynių. Tiesa, tai buvo sportinis fechtavimas. O juk anksčiau ribos tarp sportinio ir kovinio fechtavimo tiesiog nebuvo.


XV a. fechtavimas kalavijais. Iš Hanso Talhofferio fechtavimo vadovėlio

Dabartinio fechtavimo ištakų reikėtų ieškoti tūkstantmečių glūdumoje, kai atsiranda pirmieji duriamieji, kertamieji, smogiamieji ginklai. Būtent tuomet turėjo užgimti ir pirmosios, iš kartos į kartą perduodamos bei nuolat tobulinamos ginklo valdymo technikos, praversdavusios tiek dvikovoje, tiek didesniame mūšyje.

Fechtuotis buvo mokinami Romos gladiatoriai ir legionieriai, viduramžių riteriai ir vėlesnių laikų aukštuomenės atstovai. Treniruotėse dažnai naudotos medinės lazdos, buki ginklai ar ant geležčių užmaunamos apsaugos. Beje, su medinėmis lazdomis – kolbenais (vok. kolben) rankose kartais kautasi riterių turnyruose. Ypač tuomet, kai iš nuožmių teisminių ar garbės dvikovų išsirutulioję turnyrai virto spalvingu šou. Švelninti turnyrų taisykles skatino didelis mirčių bei rimtų sužalojimų skaičius, todėl ilgainiui sukurta taškų ir baudų sistema, o XIII a. pabaigoje pasirodžiusiame „Status Armarium“ aptarti neleistini smūgiai. 

 
XVI a. fechtavimas kardais. Iš Paulus Hector Mair fechtavimo vadovėlio

Taip kruvini ginkluoti susirėmimai tapo panašesniais į tai, ką šiandien vadiname sportu. Tuo metu Vakarų Europoje pasirodė ir vis daugiau fechtavimui skirtų knygų.

Šiandienos sportiniame fechtavime naudojamos špagos kilo iš klasikinės siaurageležtės špagos, o toji savo ruožtu evoliucionavo iš palengvinto, siauraašmenio kalavijo, skirto daugiau durti, nei kirsti. XV a. plokštiniai riterių šarvai pradėjo dengti beveik visą kūną, juos perkirsti buvo praktiškai neįmanoma, todėl efektyvesni pasirodė siauri, kur kas lengvesni už tradicinius kalavijai, kurių smaigaliu buvo stengiamasi pataikyti į plyšius tarp šarvinių plokščių. Taip Pietų Europoje atsirado pirmosios špagos (isp. Espada, ital. Spada – kardas, kalavijas), jos netrukus paplito visame žemyne ir tapo aukštuomenės kostiumo dalimi.


 Fechtavimas špagomis. Iš XVIII a. vokiško fechtavimo vadovėlio

Laikai ir ginkluotė pasikeitė, tačiau dvikovų tradicija liko. Iš pradžių fechtuojantis špagomis dažnai naudotas ir mažas skydelis, vėliau kairėje rankoje laikytas nedidelis pagalbinis durklas, o maždaug nuo XVII a. pabaigos ranka be ginklo paliekama laisva ar, siekiant blokuoti priešininko smūgius, buvo storai apvyniojama apsiaustu.


 Dvikova špagomis XIX a. Godefroy Durand raižinys

Špaga tapo išties masiniu ginklu: visoje Europoje kūrėsi fechtavimo mokyklos ir brolijos, atsirado pripažinti fechtavimo meistrai, leista atitinkama literatūra. Nepaisant to, kad įvairiose šalyse fechtavimo technikos skyrėsi, mokėjimas valdyti ginklą laikytas kilmingų manierų ir gero išsilavinimo dalimi. Mokyklose įgyti įgūdžiai dažnai demonstruoti dvikovose dėl „įžeistos garbės“.

XV – XIX a. požiūris į „garbės dvikovas“ Europoje buvo tai liberalesnis, tai griežtesnis. Dažniausiai jos visgi draustos, tačiau aukštuomenė gyveno pagal savus, nerašytus elgesio kodeksus. Iškviesti priešininką į kovą špagomis ar kardais dažnai užtekdavo menkiausio mažmožio, o pačios dvikovos, priklausomai nuo „garbei padarytos žalos“, galėdavo pasibaigti ir nežymiais sužalojimais, ir mirtimi.


 Studentiškas fechtavimas XX a. pradžioje. Dail. Georg Mühlberg

Įdomu tai, kad kruvinos dvikovos, ko gero, padarė nemažesnę įtaka kovos špagomis kultūrai už fechtavimo mokyklas. Ankstyvieji susirėmimai šiuo šaltuoju ginklu būdavo gana chaotiški (galima buvo spardytis, stumdytis) ir nuožmūs, tačiau vėliau išsivystė tam tikras ceremonialas. Net mirtini priešai, jei nenorėjo prarasti garbės, stebimi sekundantų jau nebegalėjo smūgiuoti kumščiais, kojomis ar išbėgti už sutartų ribų, todėl paprastai nugalėdavo mokantis geriau fechtuoti, o ne tik fiziškai stipresnis ar agresyvesnis.


Fechtavimo pamokos Rusijos kadetų korpuse. XX a. pradžia

XIX a. dvikovose šaltaisiais ginklais retai buvo kaunamasi iki mirties, nors fechtavimo mados anaiptol nenuslūgo. Vidurio Europos universitetuose išpopuliarėjo studentiškas, arba – akademinis fechtavimas „iki pirmo kraujo“. To meto studentams dvikovos špagomis ar lengvais kardais buvo savotiška vyriškumo mokykla bei aukštesnis brandos laiptelis. Dvikovos buvo stabdomos gavus menkiausią įbrėžimą, tačiau gautais randais paprastai didžiuotasi lyg karo apdovanojimais.
 
Grynai sportine rungtimi fechtavimas virto maždaug nuo XIX a. vidurio. Būtent tuomet pradėtos naudotis tinklinės kaukės, sukurti pirmieji dabartinių sportinių špagų bei rapyrų prototipai. Atskiros šalys pradėjo rengti vidines pirmenybes, vienodinti taisykles, apdovanoti pirmuosius čempionus.


 Fechtavimo varžybos 1912 m. Olimpinėse žaidynėse Stokholme

Kaip jau minėta, 1896 m. fechtavimas debiutavo Atėnų Olimpinėse žaidynėse, nors tarptautinė šios sporto šakos federacija, besirūpinanti kovos špagomis, rapyromis bei kardais rungtimis, įkurta tik 1913 m.


 Edoardo Mangiarotti dažnai įvardijamas geriausiu visų laikų sportiniu fechtuotoju

Beje, daugiausia olimpinių ir pasaulio čempionatų apdovanojimų (net 39!) sportinio fechtavimo istorijoje pelnė italas Edoardo Mangiarotti (1919 – 2012 m.). Kovėsi jis vienodai puikiai špaga ir rapyra, o pabaigęs sportininko karjerą treniravo Italijos rinktinę.


Diana Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje