Opijus už arbatą

Kai 1784 m. Anglija atšaukė įvežimo į šalį mokesčius arbatai, metinis arbatos importas išaugo daugiau kaip tris kartus: nuo šešių iki dvidešimties milijonų svarų sterlingų.

Tačiau iškilo didelė problema. Kinijos pirkliai pardavinėdavo arbatą išimtinai už aukso ir sidabro lydinius, o kadangi pačioje Kinijoje iš britiškų prekių buvo paklausūs tik chronometrai, laikrodžiai ir suvenyrinės grojančios skrynelės, susidarė didžiulis prekybos balanso deficitas.

Britanijoje populiarėjant arbatai jos paklausa vis augo

Kai 1793 m. į Kiniją atvykęs lordas Makolėjus pasiūlė imperatoriui įvairių angliškų gaminių, valdovas atsakė, kad keistos ir brangios prekės jo nedomina: „Mes turime viską, o šie neaiškūs, įmantrūs daiktai man tiesiog nerūpi. Mums nereikia jūsų meistrų darbų“.

Arbatą iš Indijos ir Kinijos eksportavo britų kolonijinės prekybos monstras - "East India company", kuris kinams tiekė ir opijų.

Anglams žūtbūt reikėjo atrasti naują, kinų tarpe tapsiančią paklausia, prekę, kadangi prekybos disbalansas skaudžiai kirto per britų ekonomiką. Ir kiekvienais metais padėtis tik blogėjo: 1761 - 1800 m. anglai pirko Kinijoje prekių už 34 mln. svarų (90% jų sudarė arbata), o savo gaminių pardavė tik už 13 mln. svarų. Kurį laiką anglus gelbėjo į Kiniją eksportuojama Britų Indijos medvilnė, tačiau vėliau kinai patys organizuoja visą medvilnės biznį.

XVIII a. pabaigoje Anglija kariavo su Napoleonu, tad brangiųjų lydinių atsargos dar labiau išseko. Tačiau netikėtai Londonas rado išeitį - opijų iš Bengalijos. Gal kinams jo pasiūlyti?

Britas, nuodijantis kiną opijumi. To meto karikatūra

Opijaus verslas iškart pradėjo klostytis taip puikiai, kad jau pirmojoje XIX a. pusėje prekybos deficitas su Kinija buvo įveiktas ir brangieji lydiniai pradėjo plaukti priešinga kryptimi. Iš Kinijos į Didžiąją Britaniją.

James Burke „The Pinball Effect“