Kai 1784 m.
Anglija atšaukė įvežimo į šalį mokesčius arbatai, metinis
arbatos importas išaugo daugiau kaip tris kartus: nuo šešių iki
dvidešimties milijonų svarų sterlingų.
Tačiau
iškilo didelė problema. Kinijos pirkliai pardavinėdavo arbatą
išimtinai už aukso ir sidabro lydinius, o kadangi pačioje Kinijoje
iš britiškų prekių buvo paklausūs tik chronometrai, laikrodžiai
ir suvenyrinės grojančios skrynelės, susidarė didžiulis prekybos
balanso deficitas.
Britanijoje populiarėjant arbatai jos paklausa vis augo
Kai 1793 m.
į Kiniją atvykęs lordas Makolėjus pasiūlė imperatoriui įvairių
angliškų gaminių, valdovas atsakė, kad keistos ir brangios
prekės jo nedomina: „Mes turime viską, o šie neaiškūs,
įmantrūs daiktai man tiesiog nerūpi. Mums nereikia jūsų meistrų darbų“.
Arbatą iš Indijos ir Kinijos eksportavo britų kolonijinės prekybos monstras - "East India company", kuris kinams tiekė ir opijų.
Anglams
žūtbūt reikėjo atrasti naują, kinų tarpe tapsiančią
paklausia, prekę, kadangi prekybos disbalansas skaudžiai kirto per
britų ekonomiką. Ir kiekvienais metais padėtis tik blogėjo: 1761
- 1800 m. anglai pirko Kinijoje prekių už 34 mln. svarų (90% jų
sudarė arbata), o savo gaminių pardavė tik už 13 mln. svarų.
Kurį laiką anglus gelbėjo į Kiniją eksportuojama Britų Indijos
medvilnė, tačiau vėliau kinai patys organizuoja visą
medvilnės biznį.
XVIII a.
pabaigoje Anglija kariavo su Napoleonu, tad brangiųjų lydinių
atsargos dar labiau išseko. Tačiau
netikėtai Londonas rado išeitį - opijų iš Bengalijos. Gal kinams jo
pasiūlyti?
Britas, nuodijantis kiną opijumi. To meto karikatūra
Opijaus
verslas iškart pradėjo klostytis taip puikiai, kad jau pirmojoje
XIX a. pusėje prekybos deficitas su Kinija buvo įveiktas ir
brangieji lydiniai pradėjo plaukti priešinga kryptimi. Iš Kinijos
į Didžiąją Britaniją.
James Burke „The Pinball
Effect“
