2016 m. sausio 13 d., trečiadienis

Opijaus rūkymo bumas Europoje ir JAV

Kolonijų Azijoje turinčiose Europos šalyse opijaus rūkymas virto ekstravagantišku įpročiu, madinga yda, rytų egzotikos ilgesio išraiška.

Daugelis kolonijose gyvenusių, kolonijinėse kariuomenėse tarnavusių ar ten savo verslą plėtojusių europiečių perimdavo ir tenykščius įpročius. Grįžę į metropoliją, opijaus džino garbintojai liūdėdavo be jo. O paklausa lėmė pasiūlą, todėl visos Europos didmiesčiuose kūrėsi opijaus rūkyklos. XIX a. pabaigoje Europą išgyveno tikrą opijaus manijos bumą.


Pirmoji narkomanijos banga JAV užgriuvo kartu su masine kinų imigracija. Pastarieji dažniausiai įsidarbindavo geležinkelių tiesime. Tačiau su paprastais tautiečiais į Jungtines Valstijas atvyko nemažai kur kas turtingesnių, verslesnių kinų, kurie greitai sumojo kaip galima pasipelnyti. Įstatymų, draudžiančių rūkyti opijų bei vartoti kitus narkotikus, tuomet dar nebuvo, tad jų tiekimas organizuotas visiškai legaliai. Kasmet per JAV muitines būdavo įvežama 102,5 tonos opijaus.

XIX a. pabaigoje kinų gyvenamus Niujorko kvartalus kontroliavo du nusikaltėlių klanai, kuriems priklausė ir opijaus rūkyklos. Jų valdas dalijo pagrindinė Kinų miesto gatvė, atskirų grupuočių nariai gyveno skirtingose jos pusėse.


Baltieji amerikiečiai dažniausiai užklysdavo būtent į rūkyklas, kurios slėpėsi tarp daugybės kinams priklausančių krautuvių, užkandinių, skalbyklų.

Remiantis besilankiusių ten atsiminimais, už žemų, niekuo nesiskiriančių durų lankytojus sutikdavo raukšlėtas kinas, kuris palydėdavo svečius ilgu, tamsiu koridoriumi į jiems skirtus kambarius. Patalpos puoštos rytų stiliumi, jose stovėdavo gultai. Opijaus rūkoriui įsipatoginus, jam paduodavo specialią pypkę, prie kurios statydavo mažą lemputę. Rūkomojo kambario patarnautojas prisėsdavo šalia kliento, ir iš dėžutės, atneštos kartu su kitomis rūkymo priemonėmis, mezgimo virbu traukdavo lipnią juodą masę, kurios po truputį dėdavo į pypkę. Opijaus rūkorius priartindavo pypkę prie šalia esančios ugnelės, ir, giliai įkvėpdamas traukė dūmą. Kinas - patarnautojas pakartotinai pripildydavo pypkę. Į opijaus kvaitulį pasinėrusių akys būdavo primerktos, jų veidus iškreipdavo nevalingas, migdantis šypsnis. Jie drybsodavo guolyje ir mėgavosi palaimingu užsimiršimu. Rūkymo kambaryje tvyrojo visiška tyla, kurią karts nuo karto pertraukdavo mieguistas murmėjimas ir pypkių papsėjimas.


Savotiškas Kinų miestas buvo ir XIX a. Maskvoje. Jis įsikūrė purvinoji gatvėje, kuri jungėsi su Sodų (Sadovaja) gatvė. Ten ištisas kartas kūrėsi kinų pirkliai bei visų galų meistrai. Kinai Maskvos dažniausiai prekiaudavo audiniais, kvepalais, vėduoklėmis bei kitomis egzotiškomis prekėmis. Tačiau paprastai ši prekyba buvo pagrindinio jų verslo priedanga: kiekvienas gatvės prekeivis turėjo keletą opijaus porcijų. 


Iš tolimų kraštų atkeliavęs įprotis bematant tapo populiarus tarp naujų potyrių ieškančių maskviečių: miesto bohemos, studentų, pirklių, netgi tarp valstybės tarnautojų ir aristokratijos atstovų. Priešingai paplitusiai nuomonei, tuomet opijus nebuvo brangus, tad jį sau galėjo leisti netgi varguoliai. Beje, rusai opijų pirkosi ne tik iš kinų, bet ir iš persų, kurie siūlė plačiausią kokybės spektrą pagal kiekvieno kišenę.


1913 m. Valstybės Dūma pradėjo svarstyti opijaus draudimo įstatymą. Prekiaujantys šiuo narkotiku turėjo gauti pusantrų metų kalėjimo, o pirkėjai baudžiami 500 rublių bauda. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo įstatymas taip ir nespėtas priimti, na o karo metu jis niekam nerūpėjo. Pirmasis opijaus preparatų kontrolės įstatymas Rusijoje primtas tik 1923 m.