2016 m. sausio 12 d., antradienis

Klakeriai ir klakerystė

Tai atrodytų paradoksalu, tačiau seniau teatruose užsidirbdavo ne tik aktoriai ir režisieriai. Tiek neįtikėtina sėkmė, tiek visiška nesėkmė galėjo būti paruošta ir surepetuota iš anksto. 

O realizuodavo šiuos užsakymus vadinamieji klakeriai (pranc. claque - plojimas) - pasamdyti žmonės, kurie už tam tikrą pinigų sumą galėjo nušvilpti aktorius, ar priešingai, - sukelti beprotiškas ovacijas. Tai buvo pati tikriausia teatrų mafija, istorija kurios tęsėsi ne vieną amžių.


Dar III a. pr Kr. dramaturgai samdydavo žmones, kurie pažadėdavo nušvilpti jų konkurentus. Klakerių paslaugomis naudojosi Romos imperatoriai Augustas ir Neronas. Tačiau masinė klakerystės praktika užgimė XIX a. Prancūzijoje. Čia vaidinimų premjeras stebėdavo rėksniai, užtikrinantys neregėtą sėkmę arba gėdingą nušvilpimą. Profesionalių klakerių kolektyvas buvo vadinamas klaka. Pirmojoje XX a. pusėje Prancūzijoje sukurta netgi oficiali klakerių draugija. 


Vaidinimo laukiantis klakeris. Po paltu slepiamos "dovanos aktoriams" (dažnai supuvusias daržoves, kiaušinius ir pan.)

Iš Prancūzijos klakerystė netrukus išplito Italijoje, Britanijoje, Austrijoje, Rusijoje, JAV. Klakerio profesionalumo požymiu buvo laikomas gebėjimas žaibiškai užkrėsti minią tinkama nuotaika: pavienių šūksnių „Bravo!“ ar „gėda!“ tam nepakako. Svarbiausia buvo sukelti vieningą visos salės reakciją. Neretai aktoriai ir dainininkai mokėdavo nemažas pinigų sumas juos šantažuojantiems klakeriams, kad tik nebūtų nušvilpti.

Žymioji Milano „La Scala“ pagarsėjo ne tik grandioziniais vaidinimais ir puikią akustika, bet audringa klakerių mafijos veikla. Pirmosiose eilėse sėdėję klakeriai trypdavo kojomis, svaidydavo į sceną supuvusius pomidorus, švilpė, cypė, riaumojo. Ir net patys žymiausi atlikėjai neišvengdavo nepelnyto pažeminimo.


Giacomo Puccinio operos „Madam Butterfly“ premjeros Milane metų aktoriai nuolat girdėjo klakerių šūksnius, kakariekavimą ir garsų juoką. Premjera Milane žlugo, nors kituose teatruose aktorių laukė didžiulis triumfas.

Žymus rusų dainininkas Fiodoras Šaliapinas pasakojo, kad prieš jam pasirodant Milane vietos klakerių gaujos atstovas siūlė nusipirkti aplodismentus. Šaliapinui bandyta įrodyti, kad klakerių veikla - sena italų tradicija, nors garsiam solistui ši tradicija pasirodė panaši į užmaskuotą šantažą.

XX a. pradžioje klakerių veikla nuslopo, nors sakoma, kad kartais jie pasireiškia ir mūsų dienomis.