2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Gyvūnai kruvinose pramogose: sportas ar barbarybė?

Daugelis pasipiktins: koks gi tai sportas? Šių laikų kontekste toks pasipiktinimas pagrįstas ir sveikintinas, nes civilizuoti žmonės tokius žaidimus vertina kaip barbarybę, bet ne sportą. Tačiau kadaise, kai sportas ir kruvinos pramogos nebuvo griežtai atskirti, gyvūnai dažnai tapdavo savotišku inventoriumi žmonių tarpusavio rungtyse.

Į žmonių organizuojamas pramogas gyvūnai būdavo įtraukiami nuo senų senovės. Kartais tos pramogos atrodydavo gana taikiai, tačiau neretai vadinamieji „sportininkai“ demonstruodavo nepateisinamą žiaurumą.


„Žąsies tempimą“ Olandijoje vaizduojantis piešinys, 1822 m. (apie šią "pramogą" žemiau)
 
Pavyzdžiui, iš medžioklės su šunimis išsirutuliojęs pramoginis pjudymas ilgus šimtmečius laikytas vienu iš žiauriausių reginių, kuriame dalyvavo gyvūnai. Tai buvo sadistiškas ir kruvinas, tačiau neįtikėtinai populiarus reginys.
 
Iki pat XIX a. vidurio Anglijoje buldogais (iš čia kilo ir veislės pavadinimas) pjudyti jaučiai, kitų veislių šunimis – lokiai, šernai, briedžiai, netgi asilai. Manoma, kad šią tradiciją anglai ir saksai perėmė ir romėnų.


  Lokio pjudymas šunimis (iš viduramžiško Anglijos manuskripto)
 
Skirtinguose miestuose galiojo skirtingos taisyklės, tačiau paprastai didesnio pjudomo gyvūno judėjimo laisvė būdavo vienaip ar kitaip suvaržyta. Kelių piktų šunų draskomas lokys blaškėsi prirakintas grandine prie stulpo, todėl negalėjo parodyti visos savo jėgos ir vikrumo.
 
Jei visgi įsiutusiam žvėriui letenos ar ragų smūgiu pavykdavo nudobti jį puolantį šunį, pastarąjį tuoj pat pakeisdavo kitu. Didelio ir galingo gyvio pjudymas dažniausiai baigdavosi daugybės gyvūnų, tarp jų ir pjudomo, mirtimi, nors pasitaikydavo, kad itin stiprūs lokiai ar jaučiai per savo karjerą laimėdavo po kelias, ar net keliasdešimt „dvikovų“ pribaigę visus prieš juos stojusius šunis.

 Lokio pjudymas Senojoje Anglijoje (dail. Richard Caton Woodwille)

Viešas pjudymas sutraukdavo daugybę žiūrovų, jiems paprastai reikėjo sumokėti už vietas, tad „čempionų“ savininkai gerai pasipelnydavo. Beje, ilgus šimtmečius manyta, kad užpjudyto gyvūno mėsa kur kas sveikesnė ir skanesnė už tiesiog paskersto gyvūno mėsą. Anglijos įstatymai netgi numatė baudas tiems mėsininkams, kurie paskerstų gyvūnų mėsą bandydavo parduoti kaip užpjudytų.
Kadangi organizuoti didelių gyvūnų pjudymus galėjo sau leisti tik turtingieji, vargšams nebeliko nieko kito kaip užsiundyti šunimis sugautas peles ir žiurkes, taip pat rengti šunų kautynes.
 
Kruvinos pjudymo pramogos Europoje greitai sulaukė visuomenės pasmerkimo, bet šunų pjautynės dar ilgą laiką rengtos legaliai. Šis žiaurus reginys buvo toleruojamas pirmiausia todėl, kad tokia dvikova retai pasibaigdavo vieno iš dalyvių nugalabijimu – jei taip nutikdavo, priešininką užgraužusio šuns savininkas turėjo sumokėti baudą. Dvikovose dalyvaujantys šunys mokyti letenomis prispausti varžovą prie žemės, bet ne draskyti jį į gabalus.


 1774 m. afiša Niujorko spaudoje, kviečianti į buliaus pjudymą
 
Be šunų kautynių, Anglijoje dar buvo rengiami gaidžių, žąsinų ir netgi agresyvių žiurkių susirėmimai, tačiau pačiose žiauriausiose „pramogose“ kartu dalyvaudavo ir žmonės.
 
XVII–XVIII a. Vakarų ir Vidurio Europos aukštuomenėje neįtikėtinai išpopuliarėja „lapės mėtymas“ (vok. Fuchsprellen). Dažniausiai „linksmintasi“ uždaruose pilių kiemuose, kur buvo paleidžiama daugybė nedidelių gyvūnų: lapių, zuikių, kačių.
 
Po kiemą lakstantys žvėreliai neišvengiamai užšokdavo ant pažemiui patiestų paklotų, kuriuos už skirtingų galų laikydavo susirinkę „pramogautojai“. Žaidimo tikslas – ant pakloto atsidūrusią „lapę“ švystelti kuo aukščiau į viršų.

 „Lapės mėtymas“ XVIII a. pradžios Saksonijoje
 
Tarpusavy varžėsi poros, o vargšai gyvūnai krisdami tėkšdavosi į žemę, kur juos pribaigdavo tam paskirti žmonės. Beje, šią kruviną pramogą itin mėgo Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Augustas II, dėl savo neįtikėtinos fizinės jėgos pramintas Augustu Stipriuoju.
 
„Gaidžio daužymas“ – senovinė anglų pramoga, buvusi neįtikėtinai populiari iki pat XVIII a. Laimėtoju skelbtas tas, kuris švystelėjęs lazdą pataikydavo į puode tupintį ar prie stulpo už kojos pririštą gaidį. Kartais metikui užrišdavo akis, kad būtų sudėtingiau pataikyti.


Pieterio Brueghelio Vyresniojo paveikslo „Pjovėjai“ (1565 m.) fragmentas, kuriame pavaizduotas paukščio „užmėtymas“

Visuomet paukščio mirtimi pasibaigiantis reginys buvo ypač populiarus  tarp skurdžiausių Anglijos visuomenės sluoksnių. Bandant jį drausti kildavo masiniai neramumai. Žmonės kalbėjo, kad mušdami gaidį simboliškai kovoja prieš prancūzus (gaidys tradiciškai simbolizuoja Prancūziją).


"Gaidžio užmėtytojo" triumfas (senoji Anglijos spauda)
 
Beje, matyt, panaši pramoga buvo žinoma ir Nyderlanduose, kadangi „užmėtymo“ sceną galima matyti ir viename iš Pieterio Brueghelio Vyresniojo (1525–1569 m.) paveikslų.
 
Ne mažiau žiauri pramogą, „žąsies tempimą“ (ol. Ganstrekken), XVII a. buvo sugalvoję Nyderlandų valstiečiao. Iš čia ji paplito Vakarų Europos šalyse, o kartu su olandų emigracijos srautais pasiekė net Ameriką.


  „Žąsies tempimas“ XIX a. JAV (dail. Frederic Remington)

„Žąsies tempimas“ paprastai rengtas žiemos palydų metu, lietuviškų Užgavėnių laikotarpiu.
 
Šuoliuojant ant žirgo, važiuojant rogėse ar plaukiant valtyje reikėjo nutraukti aukštai ant virvės (ar balkio) pakabintos žąsies galvą. Tam, kad užduotis būtų sunkesnė, paukštį ištepdavo taukais, be to, kabėdamas žemyn galva, jis blaškėsi. Kaklą nutraukusiam nugalėtojui paprastai atitekdavo pati žąsis ir nedidelė pinigų suma.


Taip pramogaujama mūsų dienomis... Tiesą, gyvų paukščių naudojimas draudžiamas. 
 
„Žąsies tempimas“ buvo toks populiarus Nyderlanduose, kad XX a. pradžioje nuspręsta drausti ne pačią pramogą, o gyvų žąsų naudojimą jos metu.
 
„Tempimo“ varžybos Nyderlanduose vyksta dar ir mūsų laikais. Tik jų metu kabinami negyvi paukščiai arba skudurinės jų iškamšos.

Diana Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje