1973 m.
vasario 27 d. ginkluoti „Amerikos indėnų judėjimo“ nariai
užėmė mažytį Wounded Knee kaimelį Pietų Dakotos valstijoje
esančioje indėnų rezervacijoje. Vieta pasirinkta neatsitiktinai,
kadangi 1890 m. būtent čia JAV kariuomenė surengė tikras indėnų
skerdynes.
Užimtą
gyvenvietę, kurioje gyveno viso labo apie keturiasdešimt žmonių,
sukilėliai (200 – 300 asmenų) paskelbė „laisva nuo
baltaveidžių“ nepriklausoma teritorija, kurioje nuo šiol galios
gentiniai indėnų, o ne Jungtinių Valstijų įstatymai.
Sukilėllių vadas Russelas Meansas (1939 - 2012 m.)
Ginkluoti
indėnai apiplėšė Wounded Knee prekyvietę, paėmė įkaitais
vienuolika žmonių ir užsibarikadavo vietos bažnyčioje, prieš tai
aplink ją išsikasdami apkasus. Vadovavo sukilėliams 34-metis sijų
kilmės indėnas Russelas Charlesas Meansas.
Įkaitai pasirodė esantys netikri
Pagrindinis
indėnų reikalavimas buvo peržiūrėti visas neteisingas JAV
vyriausybės sutartis su indėnais ir iš Indėnų genčių tarybos
pašalinti visus korumpuotus, „pagal baltųjų dūdą šokančius“ asmenis. „Vyriausybė gali rinktis:
pulti ir išnaikinti mus, kaip tai padarė 1890-aisiais, arba išnagrinėti
mūsų nuosaikius reikalavimus“ - skelbė sukilusieji.
Indėnai paskelbė savo reikalavimus
Kita dieną Wounded Knee apsupo policija ir kariuomenė. Keli senatoriai
derėjosi su indėnais dėl įkaitų išlaisvinimo, tačiau vėliau
pasirodė, kad iš tiesų jokio įkaitų paėmimo nebuvo (sukilėlius
palaikantys vietos gyventojai tiesiog apsimetė įkaitais). Indėnai
atsisakė sudėti ginklus, kariuomenė bei policija ėmė rengtis
puolimui, bet didelis spaudos dėmesys užkirto kelią atviram
šturmui pasitelkus šarvuotą techniką.
Priešprieša
tarp sukilusių indėnų ir JAV pajėgų truko beveik pustrečio
mėnesio. Tiesioginio puolimo nebuvo, tačiau tarp sukilėlių ir
pareigūnų vyko nuolatiniai susišaudymai. Kariuomenė pasitelkė
net sunkiuosius kulkosvaidžius. Per visą laiką buvo sužeista apie
50, žuvo – 6 sukilėliai. "Baltaveidžių" gretose aukų nebuvo.
Wounded Knee bažnyčią apsupusi šarvuota technika
Ginkluota "raudonodžių" ir "baltaveidžių" priešprieša truko beveik pustrečio mėnesio. Nuotraukoje indėnus medžiojantis snaiperis.
Pagaliau,
prabėgus 71 dienai nuo sukilimo pradžios, vyriausybė pasižada
rimtai svarstyti indėnų reikalavimus ir pažada visiems suteikti laikiną teisinę
neliečiamybę. Tik tada sukilėliai išėjo iš savo slėptuvių,
„sudėję ginklus, bet nenugalėti“. Kaip paaiškėjo vėliau,
indėnai tenorėjo atkreipti dėmesį į savo problemas, iš tiesų
nieko neketino žudyti ir nemanė, kad priešprieša truks taip
ilgai.
Įvykį nušvietė daug žurnalistų
Po sukilimo
JAV vyriausybė patenkino nemažai indėnų reikalavimų. Nors ir
buvo surengtas teismas, visi iki vieno kovotojai buvo išteisinti. Kaip manoma, nugalėti indėnams padėjo ir tai, kad nemaža tuometinės JAV visuomenės dalis nuoširdžiai juos užjautė, o reikalavimus laikė teisėtais.
