1973 m. indėnų sukilimas Pietų Dakotoje

1973 m. vasario 27 d. ginkluoti „Amerikos indėnų judėjimo“ nariai užėmė mažytį Wounded Knee kaimelį Pietų Dakotos valstijoje esančioje indėnų rezervacijoje. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, kadangi 1890 m. būtent čia JAV kariuomenė surengė tikras indėnų skerdynes. 

Užimtą gyvenvietę, kurioje gyveno viso labo apie keturiasdešimt žmonių, sukilėliai (200 – 300 asmenų) paskelbė „laisva nuo baltaveidžių“ nepriklausoma teritorija, kurioje nuo šiol galios gentiniai indėnų, o ne Jungtinių Valstijų įstatymai. 

Sukilėllių vadas Russelas Meansas (1939 - 2012 m.)

Ginkluoti indėnai apiplėšė Wounded Knee prekyvietę, paėmė įkaitais vienuolika žmonių ir užsibarikadavo vietos bažnyčioje, prieš tai aplink ją išsikasdami apkasus. Vadovavo sukilėliams 34-metis sijų kilmės indėnas Russelas Charlesas Meansas. 

Įkaitai pasirodė esantys netikri

Pagrindinis indėnų reikalavimas buvo peržiūrėti visas neteisingas JAV vyriausybės sutartis su indėnais ir iš Indėnų genčių tarybos pašalinti visus korumpuotus, „pagal baltųjų dūdą šokančius“ asmenis. „Vyriausybė gali rinktis: pulti ir išnaikinti mus, kaip tai padarė 1890-aisiais, arba išnagrinėti mūsų nuosaikius reikalavimus“ - skelbė sukilusieji. 

Indėnai paskelbė savo reikalavimus

Kita dieną Wounded Knee apsupo policija ir kariuomenė. Keli senatoriai derėjosi su indėnais dėl įkaitų išlaisvinimo, tačiau vėliau pasirodė, kad iš tiesų jokio įkaitų paėmimo nebuvo (sukilėlius palaikantys vietos gyventojai tiesiog apsimetė įkaitais). Indėnai atsisakė sudėti ginklus, kariuomenė bei policija ėmė rengtis puolimui, bet didelis spaudos dėmesys užkirto kelią atviram šturmui pasitelkus šarvuotą techniką.

Priešprieša tarp sukilusių indėnų ir JAV pajėgų truko beveik pustrečio mėnesio. Tiesioginio puolimo nebuvo, tačiau tarp sukilėlių ir pareigūnų vyko nuolatiniai susišaudymai. Kariuomenė pasitelkė net sunkiuosius kulkosvaidžius. Per visą laiką buvo sužeista apie 50, žuvo – 6 sukilėliai. "Baltaveidžių" gretose aukų nebuvo.

Wounded Knee bažnyčią apsupusi šarvuota technika 

Ginkluota "raudonodžių" ir "baltaveidžių" priešprieša truko beveik pustrečio mėnesio. Nuotraukoje indėnus medžiojantis snaiperis. 

Pagaliau, prabėgus 71 dienai nuo sukilimo pradžios, vyriausybė pasižada rimtai svarstyti indėnų reikalavimus ir pažada visiems suteikti laikiną teisinę neliečiamybę. Tik tada sukilėliai išėjo iš savo slėptuvių, „sudėję ginklus, bet nenugalėti“. Kaip paaiškėjo vėliau, indėnai tenorėjo atkreipti dėmesį į savo problemas, iš tiesų nieko neketino žudyti ir nemanė, kad priešprieša truks taip ilgai.  

Įvykį nušvietė daug žurnalistų

Po sukilimo JAV vyriausybė patenkino nemažai indėnų reikalavimų. Nors ir buvo surengtas teismas, visi iki vieno kovotojai buvo išteisinti. Kaip manoma, nugalėti indėnams padėjo ir tai, kad nemaža tuometinės JAV visuomenės dalis nuoširdžiai juos užjautė, o reikalavimus laikė teisėtais.