2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Viduramžių kalėdinės tradicijos

Viduramžiais Kalėdų šventė buvo ypatingos svarbos, tuo laiku atsirado daug tradicijų, kai kurių laikomasi ir mūsų dienomis.




Kalėdų puota

Nenuostabu, kad pagrindinis viduramžių Kalėdų akcentas buvo maistas. Prasidėjus žiemai, derlius jau būdavo nuimtas, jei gyvulių nelaikydavo per žiemą, juos paskersdavo. Taip žmonės apsirūpindavo didesniu maisto kiekiu, tad Kalėdas galėjo švęsti prabangiau.
Anglijos karalius Džonas 1213 m. surengė Kalėdų puotą, kuriai užsakė galybę maisto. Vieną užsakymą sudarė 24 statinės vyno, 200 kiaulių galvų, 1000 vištų, 230 kg vaško, 23 kg pipirų, 1 kg šafrano, 45 kg migdolų, prieskoniai, servetėlės ir audiniai. Lyg to būtų mažai, karalius įsakė Kenterberio šerifui patiekti 10000 sūdytų ungurių.

Puotas pagal išgales kėlė ir valstiečiai, kuriuos maistu dažnai aprūpindavo vietinis lordas. XIII a. piemuo iš Somerseto buvo apdovanotas duonos kepalu ir mėsos patiekalu Kūčioms, o jo šuniui skirtas duonos gabalas Kalėdoms. Kiti trys to paties dvaro gyventojai pasidalino du kepalus duonos, troškinio iš jautienos ir kiaulienos su garstyčiomis likučiais, viena višta, sūriu ir tiek alaus, kiek jie galėjo išgerti per dieną.


Skandinaviška Jolės šventė

Pradedant Kūčių vakaru ir iki pat Naujųjų metų, šiaurės Europos šalyse įprasta gąsdinti praeivius ir vietinius gyventojus. Jaunuoliai persirengia, užsideda baisias kaukes ir apsimesdami vaiduokliais, troliais ir pan. įvaro daug baimės kaimiečiams.
XVI ir XVII a. šaltiniuose minimas Jolės ožys, kuris „vaikus priverčia drebėti iš baimės“. Taip jį vaizdavo viename XVII a. manuskripte:
Jaunas vaikinas, kuris valdė Jolės ožį, sujungė du stulpus taip, kad jų galai panėšėtų į ožio galvą. Galuose, kur turėjo būti ožio uodega, jis pritaisė varpelius. Judindamas savo įtaisą, jaunuolis kėlė siaubingą triukšmą, negana to, jis užsimetė ant savęs kailį ir užeidavo į kiekvieną namą. Siaubingai rėkdamas reikalaudavo duonos ir pyrago, gavęs, ko norėjo, judino Jolės ožio uodegą, kad skambėtų varpeliai. Jei likdavo nieko nepešęs, mušdavo namo gyventojus Jolės ožio uodega.


Kalėdų vyskupas

Vakarų Europoje sutinkamas paprotys rinkti berniuką vyskupą, dažniausiai tai vykdavo gruodžio 28 dieną. Šiuo ritualu pažymimos karaliaus Erodo surengtos nekaltųjų kūdikių skerdynės. Anglijoje šis paprotys siekia XII a. Mokyklose ir bažnyčiose vyskupo vaidmeniui atrinkdavo berniukus ir aprengdavo juos liturginiais drabužiais. Po to Kalėdų vyskupai turėjo laikyti mišias ir skaityti pamokslą. Iš bažnyčios iškilminga eisena patraukdavo į miestą, o vyskupas gaudavo pinigų ir maisto. 1299 m. berniukas-vyskupas laikė vakarines mišias karaliui Edvardui I, o kitas gavo dešimt šilingų iš Edvardo II rankų 1316 m.

Žemyninėje Europoje viskas vyko kiek kitaip. Danijoje Kalėdų vyskupą išrinkdavo iš nevedusių jaunuolių tarpo. Jį pasodindavo ant kėdės, ištepdavo suodžiais veidą, o į burną įdėdavo lazdelę su pritaisyta žvake kitame gale. Tada vaikinai ir merginos bėgdavo aplink išrinktąjį ratu sakydami: „Mes įšventiname Kalėdų vyskupą pro nobis“. Po trijų ratų Kalėdų vyskupo įšventinimas būdavo baigtas.
Be abejo, išrinktasis vyskupas turėjo pareigų: sutuokti kuo daugiau savo klano jaunuolių porų, o vėliau priimti iš jų dovanas. Jei dovana būdavo nepakankamai vertinga, jos teikėjams vyskupas trenkdavo maišeliu pelenų, kurį laikė po savo kepure.

Santuokos trukdavo tik vieną naktį, galima tik spėlioti, kaip laimingosios poros leisdavo kalėdinį medaus mėnesį.




Žaidimas kauliukais ir kaimo futbolo rungtynės Prancūzijoje

1396 m. gruodžio 26 d. Jehanas Werry lankėsi Senlio miesto tavernoje, kur keletas žmonių įkalbėjo kartu palošti kauliukais, „nes visgi Kalėdos“. Jehanas buvo apgautas ir prarado penkis auksinius frankus. Norėdamas kompensuoti nuostolius bandė pavogti pinigus iš savo pusbrolio.

Viduramžių Prancūzijoje Kalėdų periodu dažniausiai vykdavo du dalykai, vienas iš jų – lošimas kauliukais. Net karalius Karolis VII (1422-1461) kartą buvo įkalbėtas pasilinksminti ir palošti. Beje, bažnyčia ne kartą bandė uždrausti šią pramogą Kūčių dieną, bet bergždžiai.

Kauliukais lošdavo ir kitose šalyse. Nuo XIII a. Kastilijos karalystės įstatymais buvo nustatyta, kad Kūčių ir Kalėdų dieną lošti galima visur, o karaliaus monopolija šiame versle laikinai sustabdoma. Tuo tarpu Anglijoje 1511 m. karalius Henrikas VIII draudė tarnams žaisti azartinius žaidimus kiaurus metus, išskyrus kalėdinį laikotarpį.

Kita populiari kalėdinė viduramžių pramoga Prancūzijoje buvo žaidimas su kamuoliu la soule. Jo taisyklės įvairiuose regionuose šiek tiek skyrėsi, bet esminis principas buvo toks: dvi komandos varžydavosi tarpusavyje gainiodamos po lauką didelį medžio gabalą arba odinį samanų prikimštą kamuolį, vadinamą eteuf arba pelote. Kamuolį galima spirti, mušti kumščiu ar varytis lazda, o žaidėjams buvo leista muštis tarpusavyje. Tokių susitikimų metu žaidėjai patirdavo daug sužeidimų, netgi žūdavo.



Presepi Italijoje

Pranciškus Asyžietis kartais laikomas prakartėlių darymo tradicijos pradininku. Romoje presepi arba prakartėlės daromos nuo 1272 m., o Neapolyje – nuo 1343 m. Vėlyvaisiais viduramžiais ši tradicija išplito po kitus Europos regionus.
Iki XVI a. presepi sudarė trys figūros – kūdikis ėdžiose ir du gyvūnai, kurie jį šildė. Prakartėlė stovėjo netoli altoriaus, kur laikytos šventinės mišios. Baigiantis viduramžiams, joje atsirado Marijos ir Juozapo figūros.


Kalėdos Renesanso dvare

Valdant Galeazzo Maria Sforzai (1466-1476), Kalėdos tapo pačiu svarbiausiu metų įvykiu Milano kunigaikštystėje. Svarbiausi aristokratai privalėjo praleisti šį laikotarpį Milane, nebent sirgtų.

Kai svečių dalyvavimas buvo užtikrintas, kunigaikštis šventinio laikotarpio metu padvigubino kamerherų skaičių iki 125, o dvariškių – nuo 24 iki 100. Specialiai Kalėdoms dvare įrengtos papildomos virtuvės, iš Pavios pilies atgabenti sidabriniai įrankiai ir indai, taip pat malkos, vaškas, vynas ir duona.

Nuosavoje kunigaikščio koplyčioje Kalėdų dieną laikytos net trejos mišios. Ryškiausias šventės momentas buvo Ciocco ceremonija. Rąstgalys, išpuoštas vaisiais ir lapais, saulei leidžiantis buvo sudegintas židinyje. Puotos dalyviai stebėjo šį ugnies ir atsinaujinimo ritualą, o gruodžio 31 d. jį iškilmingai pakartojo.

Kalėdiniu laikotarpiu įvykdavo daug Sforzų giminės atstovų santuokų, o pats kunigaikštis dažniausiai leisdavo laiką mišiose arba lošdamas. 
 
1476 m. Kalėdos jau nebeturėjo ankstesnių metų pompastikos, nes Milane prasidėjo maro epidemija. Kunigaikštis bijojo, kad šeima rezga prieš jį sąmokslą, todėl išsiuntė du savo brolius į Prancūziją. Gruodžio 26 d. jį, vykstantį į bažnyčią klausyti mišių, netikėtai užpuolė trys dvariškiai. Galeazzo Maria Sforza mirė nuo keturiolikos dūrių peiliais ir kalavijais.


Kalėdų troliai Islandijoje

Viduramžių Islandijoje Kalėdų periodas sutapdavo su tamsiuoju metų laiku. Diena tetrukdavo 4-5 valandas, o naktys buvo labai šaltos. Tokiu metu į žmonių ramybę ir saugumą kėsinosi daug tamsos padarų ir piktųjų dvasių. Islandų sagose minimi įvairūs keisti nutikimai Jolės šventės metu. 
 
Eyrbyggja sagoje pasakojama, kad kaimietis pakvietė kaimynus į Kalėdų šventę, bet atvyko dar keli vaiduokliai, kurie aptaškė svečius purvu. Tie, kurie pabandė vaiduoklius sustabdyti, susirgo ir numirė.
Grettiro sagoje pavojų kėlė troliai. Iki pat viduramžių pabaigos istorijos apie Huldufólk arba „slaptus gyventojus“ buvo labai paprastos, o elfai ilgainiui pradėti sieti su Kalėdomis. Pasakotos istorijos, kad jie gali įsibrauti į žmogaus namus ir rengti pasiutusius šokius.

Šiuolaikinėje Islandijoje senieji mitai vis dar populiarūs.