Viduramžiais Kalėdų
šventė buvo ypatingos svarbos, tuo laiku atsirado daug tradicijų,
kai kurių laikomasi ir mūsų dienomis.
Kalėdų puota
Nenuostabu, kad pagrindinis viduramžių
Kalėdų akcentas buvo maistas. Prasidėjus žiemai, derlius jau
būdavo nuimtas, jei gyvulių nelaikydavo per žiemą, juos
paskersdavo. Taip žmonės apsirūpindavo didesniu maisto kiekiu, tad
Kalėdas galėjo švęsti prabangiau.
Anglijos karalius Džonas 1213 m.
surengė Kalėdų puotą, kuriai užsakė galybę maisto. Vieną
užsakymą sudarė 24 statinės vyno, 200 kiaulių galvų, 1000
vištų, 230 kg vaško, 23 kg pipirų, 1 kg šafrano, 45 kg migdolų,
prieskoniai, servetėlės ir audiniai. Lyg to būtų mažai, karalius
įsakė Kenterberio šerifui patiekti 10000 sūdytų ungurių.
Puotas pagal išgales kėlė ir
valstiečiai, kuriuos maistu dažnai aprūpindavo vietinis lordas.
XIII a. piemuo iš Somerseto buvo apdovanotas duonos kepalu ir mėsos
patiekalu Kūčioms, o jo šuniui skirtas duonos gabalas Kalėdoms.
Kiti trys to paties dvaro gyventojai pasidalino du kepalus duonos,
troškinio iš jautienos ir kiaulienos su garstyčiomis likučiais,
viena višta, sūriu ir tiek alaus, kiek jie galėjo išgerti per
dieną.
Skandinaviška Jolės šventė
Pradedant Kūčių vakaru ir iki pat
Naujųjų metų, šiaurės Europos šalyse įprasta gąsdinti
praeivius ir vietinius gyventojus. Jaunuoliai persirengia, užsideda
baisias kaukes ir apsimesdami vaiduokliais, troliais ir pan. įvaro
daug baimės kaimiečiams.
XVI ir XVII a. šaltiniuose minimas
Jolės ožys, kuris „vaikus priverčia drebėti iš baimės“.
Taip jį vaizdavo viename XVII a. manuskripte:
Jaunas vaikinas, kuris valdė Jolės
ožį, sujungė du stulpus taip, kad jų galai panėšėtų į ožio
galvą. Galuose, kur turėjo būti ožio uodega, jis pritaisė
varpelius. Judindamas savo įtaisą, jaunuolis kėlė siaubingą
triukšmą, negana to, jis užsimetė ant savęs kailį ir užeidavo
į kiekvieną namą. Siaubingai rėkdamas reikalaudavo duonos ir
pyrago, gavęs, ko norėjo, judino Jolės ožio uodegą, kad skambėtų
varpeliai. Jei likdavo nieko nepešęs, mušdavo namo gyventojus
Jolės ožio uodega.
Kalėdų vyskupas
Vakarų
Europoje sutinkamas paprotys rinkti berniuką vyskupą, dažniausiai
tai vykdavo gruodžio 28 dieną. Šiuo ritualu pažymimos karaliaus
Erodo surengtos nekaltųjų kūdikių skerdynės. Anglijoje šis
paprotys siekia XII a. Mokyklose ir bažnyčiose vyskupo vaidmeniui
atrinkdavo berniukus ir aprengdavo juos liturginiais drabužiais. Po
to Kalėdų vyskupai turėjo laikyti mišias ir skaityti pamokslą.
Iš bažnyčios iškilminga eisena patraukdavo į miestą, o vyskupas
gaudavo pinigų ir maisto. 1299 m. berniukas-vyskupas laikė
vakarines mišias karaliui Edvardui I, o kitas gavo dešimt šilingų
iš Edvardo II rankų 1316 m.
Žemyninėje Europoje viskas vyko kiek kitaip. Danijoje Kalėdų
vyskupą išrinkdavo iš nevedusių jaunuolių tarpo. Jį pasodindavo
ant kėdės, ištepdavo suodžiais veidą, o į burną įdėdavo
lazdelę su pritaisyta žvake kitame gale. Tada vaikinai ir merginos
bėgdavo aplink išrinktąjį ratu sakydami: „Mes įšventiname
Kalėdų vyskupą pro nobis“.
Po trijų ratų Kalėdų vyskupo įšventinimas būdavo baigtas.
Be abejo, išrinktasis vyskupas
turėjo pareigų: sutuokti kuo daugiau savo klano jaunuolių porų, o
vėliau priimti iš jų dovanas. Jei dovana būdavo nepakankamai
vertinga, jos teikėjams vyskupas trenkdavo maišeliu pelenų, kurį
laikė po savo kepure.
Santuokos trukdavo tik vieną
naktį, galima tik spėlioti, kaip laimingosios poros leisdavo
kalėdinį medaus mėnesį.
Žaidimas kauliukais ir kaimo futbolo rungtynės Prancūzijoje
1396 m. gruodžio 26 d.
Jehanas Werry lankėsi Senlio miesto tavernoje, kur keletas žmonių
įkalbėjo kartu palošti kauliukais, „nes visgi Kalėdos“.
Jehanas buvo apgautas ir prarado penkis auksinius frankus. Norėdamas
kompensuoti nuostolius bandė pavogti pinigus iš savo pusbrolio.
Viduramžių
Prancūzijoje Kalėdų periodu dažniausiai vykdavo du dalykai,
vienas iš jų – lošimas kauliukais. Net karalius Karolis VII
(1422-1461) kartą buvo įkalbėtas pasilinksminti ir palošti. Beje,
bažnyčia ne kartą bandė uždrausti šią pramogą Kūčių dieną,
bet bergždžiai.
Kauliukais lošdavo ir
kitose šalyse. Nuo XIII a. Kastilijos karalystės įstatymais buvo nustatyta,
kad Kūčių ir Kalėdų dieną lošti galima visur, o karaliaus
monopolija šiame versle laikinai sustabdoma. Tuo tarpu Anglijoje 1511 m.
karalius Henrikas VIII draudė tarnams žaisti azartinius žaidimus
kiaurus metus, išskyrus kalėdinį laikotarpį.
Kita populiari kalėdinė
viduramžių pramoga Prancūzijoje buvo žaidimas su kamuoliu la
soule.
Jo taisyklės įvairiuose regionuose šiek tiek skyrėsi, bet esminis
principas buvo toks: dvi komandos varžydavosi tarpusavyje
gainiodamos po lauką didelį medžio gabalą arba odinį samanų
prikimštą kamuolį, vadinamą eteuf arba
pelote.
Kamuolį galima spirti, mušti kumščiu ar varytis lazda, o
žaidėjams buvo leista muštis tarpusavyje. Tokių susitikimų metu
žaidėjai patirdavo daug sužeidimų, netgi žūdavo.
Presepi Italijoje
Pranciškus Asyžietis kartais
laikomas prakartėlių darymo tradicijos pradininku. Romoje presepi
arba prakartėlės daromos nuo 1272 m., o Neapolyje – nuo 1343 m.
Vėlyvaisiais viduramžiais ši tradicija išplito po kitus Europos
regionus.
Iki
XVI a. presepi
sudarė trys figūros – kūdikis ėdžiose ir du gyvūnai, kurie jį
šildė. Prakartėlė stovėjo netoli altoriaus, kur laikytos
šventinės mišios. Baigiantis viduramžiams, joje atsirado Marijos
ir Juozapo figūros.
Kalėdos Renesanso dvare
Valdant Galeazzo
Maria Sforzai (1466-1476), Kalėdos tapo pačiu svarbiausiu metų
įvykiu Milano kunigaikštystėje. Svarbiausi aristokratai privalėjo
praleisti šį laikotarpį Milane, nebent sirgtų.
Kai
svečių dalyvavimas buvo užtikrintas, kunigaikštis šventinio
laikotarpio metu padvigubino kamerherų skaičių iki 125, o
dvariškių – nuo 24 iki 100. Specialiai Kalėdoms dvare įrengtos
papildomos virtuvės, iš Pavios pilies atgabenti sidabriniai
įrankiai ir indai, taip pat malkos, vaškas, vynas ir duona.
Nuosavoje
kunigaikščio koplyčioje Kalėdų dieną laikytos net trejos
mišios. Ryškiausias šventės momentas buvo Ciocco
ceremonija. Rąstgalys, išpuoštas vaisiais ir lapais, saulei
leidžiantis buvo sudegintas židinyje. Puotos dalyviai stebėjo šį
ugnies ir atsinaujinimo ritualą, o gruodžio 31 d. jį iškilmingai
pakartojo.
Kalėdiniu
laikotarpiu įvykdavo daug Sforzų giminės atstovų santuokų, o
pats kunigaikštis dažniausiai leisdavo laiką mišiose arba
lošdamas.
1476
m. Kalėdos jau nebeturėjo ankstesnių metų pompastikos, nes Milane
prasidėjo maro epidemija. Kunigaikštis bijojo, kad šeima rezga
prieš jį sąmokslą, todėl išsiuntė du savo brolius į
Prancūziją. Gruodžio 26 d. jį, vykstantį į bažnyčią klausyti
mišių, netikėtai užpuolė trys dvariškiai. Galeazzo Maria Sforza
mirė nuo keturiolikos dūrių peiliais ir kalavijais.
Kalėdų troliai Islandijoje
Viduramžių Islandijoje
Kalėdų periodas sutapdavo su tamsiuoju metų laiku. Diena
tetrukdavo 4-5 valandas, o naktys buvo labai šaltos. Tokiu metu į
žmonių ramybę ir saugumą kėsinosi daug tamsos padarų ir piktųjų
dvasių. Islandų sagose minimi įvairūs keisti nutikimai Jolės šventės
metu.
Eyrbyggja sagoje
pasakojama, kad kaimietis pakvietė kaimynus į Kalėdų šventę,
bet atvyko dar keli vaiduokliai, kurie aptaškė svečius purvu. Tie,
kurie pabandė vaiduoklius sustabdyti, susirgo ir numirė.
Grettiro
sagoje pavojų kėlė troliai. Iki pat viduramžių pabaigos
istorijos apie Huldufólk
arba
„slaptus gyventojus“ buvo labai paprastos, o elfai ilgainiui
pradėti sieti su Kalėdomis. Pasakotos istorijos, kad jie gali
įsibrauti į žmogaus namus ir rengti pasiutusius šokius.
Šiuolaikinėje
Islandijoje senieji mitai vis dar populiarūs.
