2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

V - VIII a. Airijos visuomenė

Britanijos krantus senieji airiai plėšdavo dar tada kai ten buvo įsikūrę romėnai. V a. pradžioje, kai airiams pradėjo vadovauti karalius Nialis (dar vadinamas Devynių įkaitų Nialiu), antpuoliai vis stiprėjo. Airija buvo pačiame romėnų valdų pakraštyje, todėl faktiškai išvengė jų įtakos. Čia nebuvo miestų. Didžioji gyventojų dauguma gyveno medinių ar akmeninių įtvirtinimų supamuose vienkiemiuose. Kai kurie - dirbtinėse salose pelkių vidury.




Senųjų airių karybos būdas labiau priminė ritualinius veiksmus, nei tikrą karą. Airijoje gyvavusios karalystės buvo labai mažos, be to, jų ribos nuolat keitėsi. Karalystės gyventojai paprastai buvo tai pačiai genčiai priklausantys žmonės, kurių karalius galėjo būti pavaldus didžiajam karaliui, tokiam kaip Nialis.

Airių bandymai kolonizuoti Pietų Velsą VI a. buvo ryžtingai sustabdyti, tačiau jie sėkmingai apsigyveno šiauriau palei pakrantę ir Argilyje (Vakarų Škotija).

Kaip ir britai - senieji Britanijos gyventojai, airiai puikiai išnaudojo tai, kad gyveno prie jūros ir vystė prekybą su gretimais kraštais. Kaip tik tuo metu pas juos atkeliavo krikščionybė. Airių garbinamas Šv. Patrikas toli gražu nebuvo pirmasis misionierius (daugelis airių krikščionimis tapo dar prieš jam pasirodant saloje). Taigi, krikščionybę airiai priėmė kur kas taikiau nei daugelis kitų Europos tautų.


Senieji keltai

Netrukus istorinėje Airijos scenoje iškilo didysis karalius Loigare (dar vadinamas karaliumi MakNeilu), atnešęs airiams naują tvarką bei įstatymus.

Sala buvo padalinta į tris karalystės: Kašelį pietuose, ir kitas dvi, valdomas O'Neilų klano. Airijos karaliai buvo laikomi daugiau žmonių karaliais, nei tikraisiais karalystei priklausančių žemių valdovais.

Priklausomą valstietiją valdė laisvų žmonių luomai. Pastariesiems priklausė į karo tarnybą šaukiami laisvieji gentainiai, diduomenė, karvedžiai ir jų šeimų nariai.


Nežinomo autoriaus XVI a. pradžios raižinys medyje, vaizduojantis Senovės Airijos karius

Pagal VII - VIII a. airių teisę, skirtingų luomų atstovai nešiojo skirtingos spalvos drabužius. Nekilmingi laisvieji gyventojai - juodos ir geltonos spalvos apdarus, diduomenės atstovai - rudos ir raudonos, karaliai - purpurinius ir mėlynos apdarus. Vergai nešiojo blankius vienspalvius marškinius. Aukštuomenės atstovai vilkėjo lininės tunikas (ko gero, perimtas iš romėnų) ir plačius margaspalvius apsiaustus. Prasčiokai, keltų ir germanų papročių, nešiojo plačias, trumpas ar ilgas kelnės.


Airijos kariai (VIII a.)

Airių kariuomenę sudarė būriai po 100 karių, kiekvienam iš kurių vadovavo diduomenės atstovas. Septyni teritoriniu principu apjungti būriai sudarė „pulką“. Išlikę užuominų, kad mūšiuose galėję dalyvauti ir dvasininkai.

Įdomų tai, kad airių karius saistė daugybė draudimų, kurių jie stengėsi laikytis. Pavyzdžiui, airiai niekuomet nesiekė nuversti valdančių nukariautų kraštų dinastijų, nors išimčių, žinoma, būta.

Pagrindinė karų priežastis buvo turto bei šlovės siekis, neretai - kerštas. Tačiau, kaip pastebi istorikai, karai Airijoje veikiau priminė pavojingą diduomenės žaidimą, nei kovą vardan visiško fizinio priešo sutriuškinimo, kaip buvo Britanijoje.


Senieji airių kariai

Sprendžiant iš archeologinių radinių, airių ginklai buvo prastesni nei bet kurio kito Europos kario ginkluotė prieš įsigalint skandinavams. Aukštuomenė, kaip ir prasčiokai, kovojo pėsčiomis, jokios šarvuotės praktiškai nebuvo, vienas iš populiariausių paprastų karių ginklų - medinė kuoka. Senieji airių kalavijai buvo nepatvarūs ir kone dvigubai trumpesni už žemyno germanų kalavijus. Skydai - nedidukai, kirviai, kaip žemės ūkio instrumentas, mūšyje naudoti itin retai.